Kaip žinia, jau 2018-aisiais didžiulius miškų plotus ėmė supirkinėti užsienio kapitalas. Vien švedų "Ikea" teko per 20 tūkst. ha žemės nuosavybės. Lyg to būtų maža, šiais, 2019-aisiais metais Aplinkos ministerijos teikimu Seimą pasiekė Miškų įstatymo pataisa, skirta vietoje kertamų (kaip anksčiau) miško plotų apmokestinti nekertamus.
Buvo akivaizdu, kad tokios sąlygos ne tik skatins tolimesnę kirtimų plėtrą, bet kartu pakenks ir smulkių, medienos eksploatavimu neužsiimančių miškų savininkų interesams. Todėl keletas LŽVS frakcijai priklausančių parlamentarų kaip tam tikrą atsvarą pasiūlė dar vieną to paties Miškų įstatymo pataisą, pagal kurią superkama miškų teritorija būtų apribojama iki 1500 ha ploto.
Nors ne be tam tikro pasipriešinimo, liepos 23 dieną ši pataisa buvo priimta Seimo. Tokiu būdu, kad ir neatimant jau esamų 1500 ha ribą viršijančių žemės valdų, buvo uždėtas teisinis apynasris tiek tokių koncernų, kaip "Ikea" vykdomų kirtimų plėtrai, tiek miškų žemės nuosavybės koncentravimosi tendencijai. Būtent šią Miškų įstatymo pataisą vetavo Nausėda.
Veto – už laisvą konkurenciją
Savo sprendimą jis grindė tuo, kad miškų kirtimus reguliuoja visiškai kiti teisės aktai, o minėtoji pataisa tiktai ribos žemės pirkimo galimybes – bet daugiau nieko nekeis. Taip būtų kenkiama laisvai konkurencijai ir, anot Nausėdos – netgi ne tiek stambiesiems (šiuo atveju – viršijantiems 1500 ha ploto ribą), kiek smulkiesiems savininkams, kurie tada nebegalės plėstis.
Dar daugiau, minėtąją pataisą skeptiškai įvertino ir STT, kadangi tokie ribojimai skatins neskaidrumą.
"Jau dabar aišku, kad Miškų įstatymo pataisas lengvai apeis nesąžiningi veikėjai, pavyzdžiui, per apsimestinius sandorius ar nuosavybės padalinimą atskiriems subjektams. Tokiu būdu stabdomas sektoriaus skaidrinimas ir užkertamas kelias sąžiningai konkurencijai", – STT antrino Nausėda.
Iš tiesų Nausėdos argumentuose tam tikros racijos esama. Visiškai tikėtina, kad kai kurie savininkai būtų bandę apeiti nustatytąją 1500 ha ribą, kaip kad nuogąstavo STT. Be to, tokios sąlygos neabejotinai būtų apsunkinusios laisvą konkurenciją. Čia Nausėda teisus. Bet, kaip bebūtų keista – tik iki tam tikro momento, kurį, būdamas ekonomistu, jis pats neabejotinai supranta.
Nausėda – skandinaviško kapitalo pusėje
Laisva kapitalų konkurencija anksčiau ar vėliau, bet neišvengiamai gimdo savo priešybę – monopoliją, kuri šiuo atveju reiškiasi ne kaip kitaip, kaip stambiųjų žemės savininkų viešpatavimu. Paprasčiau tariant, kad dažniausiai ne mažieji auga, "suvalgydami" didelius, bet atvirkščiai – didieji plečiasi, "suvalgydami" mažiuosius.
Tokia konkurencija naudinga būtent stambiesiems savininkams. Žodžiu – stambiajai miškų pramonei. Todėl Nausėdos teiginiai apie smulkiųjų galimybes augti – labai jau abejotini, jei ne tiesiog veidmainiški. Faktiškai čia prezidentas veikia būtent kaip stambiųjų savininkų, o ypač – švediško kapitalo giganto "Ikea" interesų šalininkas. Bet vargu ar tuo verta stebėtis, nes ne taip jau seniai patsai Nausėda dirbo ne kuo kitu, kaip taip pat švediško SEB banko vyr. ekonomistu.
Ateitis – stambūs miškų ūkiai?
Kita vertus, Nausėda neslepia, kad prioritetu laiko būtent stambius bei pelningus miškų ūkius. Vėlgi – ne be tam tikros racijos. O konkrečiai – Laisvosios rinkos instituto darytais skaičiavimais, kad pastoviam išteklių atsinaujinimui reikalingas bent 100 ha įvairaus amžiaus miškų plotas 1 ha metiniam derliui nuimti; atitinkamai nors mikroįmonės dydžiui pasiekti tuomet reikia mažiausiai 10 tūkst. ha miškų teritorijos.
Peršasi išvada, kad ateitis turėtų priklausyti toli gražu ne 1500 ha, bet žymiai stambesnės apimties miškų ūkiams. Tokie – neabejotinai našesni. Bent teoriškai – lengvesnė būtų ir ekologinė tokių miškų priežiūra. Panašiai tikintų tiek Laisvosios rinkos institutas, tiek patsai Nausėda. Tačiau, kaip ir su liaupsinama laisvąja konkurencija – taip čia praleidžiama svarbi detalė.
Kas laukia Lietuvos miškų?
Konkrečiai – kad kapitalistinės ekonomikos sąlygomis tokios įmonės gali veikti tik siekdamos pelno. Todėl aplinkosauga tampa problemiška.
Politinė valia, reikalinga tokių kompanijų kontrolei – įmanoma tik atitinkamai stipriose valstybėse. O apie kažką panašaus kalbėti tokioje antrarūšėje ES šalyje kaip Lietuva, būtų tiesiog naivu. Kitas variantas būtų tokių įmonių (ar apskritai miškų) suvalstybinimas – tačiau tai prasilenktų su taip vadinamos laisvosios rinkos principais.
Aišku, prieš akis turime mūsuose idealizuojamų skandinavų pavyzdį. Bet juose vyrauja būtent smulkieji savininkai (pavyzdžiui, Norvegijoje per 80% miškų teritorijos priklauso privačiam sektoriui; ją dalijasi daugiau kaip 120 tūkst. savininkų). Tuo tarpu stambios įmonės, kaip mūsų minima "Ikea", atitinkamų kertamųjų plotų ieškosi užsieniuose. Suomiai – Rusijoje, o švedai – rytų Europos kraštuose (Latvijoje, Rumunijoje, Lietuvoje ir kt.).
Tokios imperialistinės schemos dėka skandinavai gali sau leisti turėti stambią medienos pramonę, kartu tausodami savuosius miškus, nes ekologiniai nuostoliai, kaip ir kapitalas – tiesiog iškeliami svetur. Būtent į tokius pasaulinio kapitalizmo "mitybos grandinėje" žemiau esančius kraštus, kokia šiuo požiūriu ES viduje yra Lietuva.
Be abejo, vien pagal šiuos veiksnius tiksliai pasakyti, kas laukia Lietuvos miškų – sunkoka. Visgi esami precedentai, kaip ir valstybės parama kirtimų plėtrai, per didelio optimizmo kelti neturėtų. Tiesa, daugiau kaip pusė Lietuvos miškų – valstybiniai. Tačiau likusiuose (daugiau kaip 700 tūkst. ha!) plotuose panašu, kad galios laukiniai rinkos džiunglių įstatymai. Prie ko tai prives – parodys laikas.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
