Kaip tai atrodo? Įmonėn dirbti ateina naujas, neretai jaunas darbuotojas, galbūt dar nepažįstantis darbo specifikos, juo labiau atitinkamos "virtuvės" vidaus ypatumų. Ten "suktis" jau pripratę senbuviai, pasitikdami jį užuot padėję naujokui įgyti reikiamus įgūdžius bei įsilieti į kolektyvą, imasi patyčių, šiepdami jį, vos pasitaikius progai.
Taip nusistovi daug kuo kalėjimų kultūrą primenanti "gaidžių" – "vierchų" hierarchija, kurioje taip vadinamas "dūchinimas" — tai įprastas, kasdienis dalykas. "Viršuje" būna daugmaž įgudę, bent kiek geriau apmokami senbuviai, "apačioje" — nuolat tai ateinantys, tai išeinantys naujokai.
Pavyzdžių rasti nesunku. Štai, tarkime, būna tiek siuvyklų, tiek pieno perdirbimo įmonių, kur būtent tokia schema daugelį metų ir veikia. Iš esmės moterišką kolektyvą sudaro daugiausia vidutinio amžiaus senbuvės, kurios, kad ir dirbdamos ne itin pavydėtinomis sąlygomis, visgi užsidirba daugiau kaip minimumą. O greta jų, tuo tarpu, dažniausiai dirba jaunesnės, neprityrusios ir, taip sakant, ne iš gero gyvenimo už "minimalkę" į įmonę ateinančios merginos.
Nors ekonominiu požiūriu galima sakyti, kad jas visas išnaudoja įmonės savininkai, konfliktai daugiausia vyksta būtent tarp pačių dirbančiųjų, kurių "viršūnė" be perstojo spaudžia ir netgi žemina "apačią". Be abejo, tokia aplinka — ne itin motyvuojanti ten pasilikti, tačiau išeinančias naujokes paprastai keičia naujos, atvykstančios iš kaimų ir miestelių sotesnio duonos kąsnio ieškoti.
Taip, nekokia Lietuvos demografinė situacija (ypač provincijose) tokius pigios darbo jėgos šaltinius daro baigtiniais, bet pastaruoju metu šią tendenciją vis labiau kompensuoja iš Rytų (daugiausia Ukrainos, bet ne tik) į Lietuvą plūstantys imigrantai. Todėl vadinamiesiems darbdaviams didesnių problemų čia kol kas nematyti.
Arba, pavyzdžiui, labai panaši struktūra gyvuoja kai kuriose statybų įmonėse, kur "dedovščinos" aukomis tampa ir tiesiog pagalbiniai, ir oficialiai mokiniais laikomi darbininkai. Skirtumas čia nebent tas, kad statybų sektoriuje, kad ir "vokeliuose", bet visgi mokama geriau. Bent jau kvalifikuotiems ir patyrusiems statybininkams tai tikrai.
"Vierchai" ir "dūchai" — meistrai ir pameistriai
Tačiau dalyko esmė, šiaip ar taip, yra viena, daug kuo panaši į santykį tarp meistrų ir pameistrių feodalizme. Tiktai čia tiek virš vieno, tiek virš kito stovi tikrasis padėties šeimininkas — įmonės savininkas. Žodžiu, kapitalistas. Tai toks reiškinys, kokį dar "Kapitale" nagrinėdamas XIX amžiaus pramoninį kapitalizmą pastebėjo Karlas Marksas, o konkrečiai — kai kapitalas pelnosi net darbininkui išnaudojant kitą darbininką.
Beje, tokia praktika, kaip ir daugelis kitų panašių blogybių (pavyzdžiui, piktybinis darbo saugos reikalavimų nesilaikymas ir t. t.), labiausiai paplitusi tarp smulkesniųjų įmonių, kas leidžia daryti prielaidą, kad dalykas susijęs ne tik su kapitalistiniais santykiais, bet ir nepakankamu, aukštesnio (t. y. stambių įmonių) lygio nepasiekusiu jų išsivystymu.
Bendrą, galime sakyti sociologinį problemos vaizdą, kiek tai liečia smulkių ir stambių, lietuviško ir užsieninio kapitalo įmonių veikimą Lietuvoje, esame davę ankstesniame straipsnyje darbo sąlygų klausimu. Čia, tuo tarpu, klausiame, kokia yra dabar mūsų aptariamo reiškinio reikšmė, jo socialinės pasekmės.
Kam tai naudinga?
Tai yra tiesiog velniškai geras seno lotyniško posakio "divide et impera" (liet. "skaldyk ir valdyk") pritaikymas. Juk, kaip jau minėjome, net senbuviai tokiose įmonėse tikrai ne visada gyvena "kaip inkstai taukuose", nė nekalbant apie apgailėtiną "apačių" padėtį. O tai, žinoma, formuoja vergiško klusnumo, įsiteikimo "ponui", o kartu — kone sadistinės paniekos esantiems žemiau atmosferą.
Kam tai naudinga, turėtų būti aišku. Savininkai ramiai sau lobsta, tuo tarpu tarpusavyje besiriejantys dirbantieji vietoje to, kad vienytųsi apie savo bendrus ekonominius interesus ir reikalautų geresnių darbo sąlygų (antai didesnių atlyginimų, trumpesnių darbo valandų ir pan.), tiesiog vienas kitą dusina, iš ko gema tik cinizmas ir neapykanta.
Kokia to reikšmė, be kita ko, matyti iš to, kad smulkiose įmonėse, kur paplitusi atitinkama kultūra, nebūna net elementariausių, "skysčiausių" profsąjungų.
Ką daryti?
Demoralizuojantis "dedovščinos" poveikis asmens psichikai, elgesiui bei dorovei, tuo tarpu, iš esmės toks pat, ir nesvarbu, vyksta tai kariuomenėje, darbe, ar netgi mokykloje. Kiekvienu atveju tai ne kas kita, kaip visiškai iškreipta, nuo sadizmo (besireiškiančio prievarta "žemesniems") ir mazochizmo (besireiškiančio nuolankumu "ponams") neatsiejamas socialinės kontrolės mechanizmas. Liaudiškai tariant, "dūchinimo" schema.
Įvairiomis formomis su šiuo reiškiniu susiduria tikrai nemaža dalis mūsų visuomenės. Vieni, patekę į "apačią", taikosi, antri, kažkiek "iškilę", patys tampa skriaudikais. Treti, tuo tarpu, nuo tokios aplinkos bėga, tikėdamiesi (deja, ne visada sėkmingai) susirasti kur geresnę vietelę. O kovoja, arba kovoti bando vos vienas kitas. Ir tai silpnai, ir tai neilgam — nes greitai "uždūsta", slegiamas mūsų lietuviškos tikrovės.
Galbūt todėl Lietuvoje taip niūru, taip klesti melas ir susvetimėjimas? Galbūt dėl to dalis mūsų jaunimo net žudosi? Aišku, tai tikrai ne vienintelis faktorius — jų yra gerokai daugiau. Ir visgi jis reikšmingas, nes visuomenė, geruoju ar bloguoju, bet nuo jo nepabėgs.
Todėl problemą belieka spręsti, o vienintelis kelias tai pasiekti — per pačių dirbančiųjų sąmoningumą, jų vienijimąsi apie bendrus interesus, vietoje skaldymosi, kuris, kaip matome, ir įtvirtina kartais kone vergišką jų socialinę padėtį. Kitas klausimas — kada ir kaip tam pribręs mūsų visuomenė. Deja, bet kol kas šis klausimas lieka atviras.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
