Prancūzijos vadovas jau seniai sako, kad europiečiai turi patys pasirūpinti savo saugumu. Už to slypi siekis sukurti ES kariuomenę. Tiesa, "euroatlantistai" Amerikoje ir Europoje bando aiškinti, kad ta kariuomenė (jeigu ji dar atsiras) turi tapti neatskiriama NATO dalimi. Tačiau dabar Makronas leido suprasti, kad Aljansas "komoje", ir Europai metas "atsibusti". Kiek rimta yra besiklostanti situacija — gal visa tai tik tuščios kalbos?
Lašas po lašo
Pažymėtina, kad iš pradžių į Prancūzijos vadovo pareiškimus buvo žiūrima ramiai (net su panieka), teigiant, kad tai tik nepagrįstos sapalionės ir Makrono bandymai išspręsti savo vidines problemas tarptautinėje arenoje. Tačiau dabar reakcija į jo mintį apie NATO buvo agresyvesnė.
Pavyzdžiui, Vokietijos kanclerė Angela Merkel pareiškė: "Prancūzijos prezidentas pavartojo griežtus žodžius, aš nesutinku su šiuo požiūriu į NATO. Nemanau, kad reikia tokių griežtų pareiškimų. Net jei mes turime problemų, net jei turime būti vieningesni". JAV valstybės sekretorius Maikas Pompėjas sureagavo taip: "Aš manau, kad NATO lieka svarbia, kritiškai reikšminga, gal net reikšmingiausia strategine partneryste per visą istoriją". Tačiau kartu jis priminė Amerikos prezidento Donaldo Trampo poziciją, kad visi Aljanso nariai turi vykdyti savo finansinius įsipareigojimus, nes kitaip "kyla rizika, kad NATO taps neefektyvia ar atgyvenusia organizacija".
Aiškiausiai Makrono oponentų poziciją suformulavo NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas: "Bet koks mėginimas atitolinti Europą nuo Šiaurės Amerikos kelia Aljanso ir transatlantinio ryšio nusilpimo riziką, taip pat gali suskaldyti Europą. Europos vienybė negali pakeisti transatlantinės vienybės. Aš ryžtingai sveikinu pastangas sustiprinti europinę gynybą. Tai gali praplėsti galimybes ir paskirstyti naštą NATO viduje. Tačiau Europos Sąjunga negali apginti Europos".
Kaip vertinti visus šiuos žodžius? Pirma, Merkel prieš Makroną? Galima priminti, kad visai neseniai — pavyzdžiui, 2019 metų rugsėjį — kanclerė irgi pareiškė, kad Europa turi pati pasirūpinti savo saugumu, nes garantijos, kad ją apgins JAV, daugiau nėra. Tai ką, ji apsigalvojo? Vargu. Tiesiog ji negalėjo kritikuoti Aljanso susitikimo su jo generaliniu sekretoriumi metu ir tarsi pasakė Makronui: "Kam taip garsiai kalbėti apie tuos dalykus? Net jeigu jie teisingi, reikia elgtis tyliai".
Taip pat šiame kontekste norisi pacituoti naują Europos Komisijos vadovę, vokietę Ursulą von der Leyen, kuri jau po Prancūzijos vadovo pasisakymo pareiškė, kad NATO įrodė, jog yra efektyvus laisvės skydas, bet tuo pat metu pabrėžė: "Europa turi išmokti kalbėti jėgos kalba. Tai reiškia, kad mes turime užauginti savo raumenis tose srityse, kuriose mes ilgai pasikliaudavome kitais". Ir jokios tiesioginės Makrono kritikos.
Pagaliau, Pompėjas, kaip ir Merkel, negalėjo tiesiog imti ir sutikti su Prancūzijos lyderiu, bet leido suprasti — nebus pinigų, NATO taps atgyvena (tai yra, pavartojo Trampo, kuris nuo pat pradžių buvo skeptiškai nusiteikęs Aljanso atžvilgiu ir apskritai yra izoliacionistas, terminą). O daug norinčiųjų mokėti nėra. Atitinkamai, Džo Baideno teiginys, kad, jeigu Trampas bus perrinktas JAV prezidentu, "nebus jokio NATO", jau atrodo ne kaip rinkiminis pareiškimas, o kaip rimtas perspėjimas.
Na, o Stoltenbergas iš viso nieko nesprendžia ir, kalbėdamas apie ES neįgalumą bei transatlantinės vienybės būtinybę, turbūt, pamiršo, kiek metų Amerikai ir kiek Europai, kuri iki XX amžiaus kažkaip gyveno ir, reikalui esant, sugebės išgyventi be Vašingtono globos.
Tokiu būdu, tie, kas vis dar mano, jog Makrono pasisakymai tėra paistalai, kurių niekas rimtai nevertina, klysta, ir faktas, kad jie tampa vis ryžtingesni ir aštresni, tai tik patvirtina.
Lietuvos reakcija
Kai kažkas pradeda kritikuoti NATO, Lietuvos informacinė erdvė sujuda. Todėl nenuostabu, kad Makrono pasisakymui šalies žiniasklaidoje buvo skirtas didelis dėmesys, akcentuojant tai, jog niekas, išskyrus Rusiją, Prancūzijos vadovui už jo žodžius nepaplojo. Trumpai tariant, išdavikas.
Griežtai sureagavo ir Gitanas Nausėda, pažymėjęs, kad Makrono pareiškimas jo nepradžiugino. Pasak prezidento, kalbėti apie tai, kad NATO ištiko krizė, nedera, nes Aljansas lieka pagrindiniu saugumo šaltiniu "senajame žemyne".
"Kalbėti apie tai, kad NATO ištiko "smegenų mirtis" būtent šiuo metu, kai sprendžiame principinius NATO klausimus, kai kalbame, kad NATO partneriai turi labiau prisidėti prie paties NATO gyvybingumo... tai nedarykime patys taip, kad NATO silpnėtų. Mano nuomone, NATO lieka absoliučiai svarbiausias instrumentas gintis nuo išorės pavojų, ir mes niekam neturėtume sukelti nė menkiausios abejonės, kad taip ir bus ateityje, kad nebus kuriami dirbtinai institutai, kurių tikslas būtų konkuruoti su NATO ar pakeisti NATO — tai yra visiškai nepriimtina", — sakė Nausėda.
Kitaip tariant, Stoltenbergo žodžių atkartojimas, reiškiantis, jog Lietuva arba nemato, arba nenori matyti realijų, apie kurias kalba Makronas. Taip, galbūt, jis pernelyg sutirština spalvas ir paaštrina kampus. Tačiau Vilnius lygiai taip pat tuos kampus pats sau užglaisto, nenorėdamas susitaikyti su nauja realybe, įvertinti platesnio konteksto ir įžvelgti giluminių permainų.
Žinoma, galima gyventi aiškia ir patogia praeitimi, tikint, kad sisteminės problemos yra tik laikini sunkumai, kuriuos kažkas įtakingas anksčiau ar vėliau išspręs. Tačiau tokiai valstybei kaip Lietuva, nuo kurios mažai kas priklauso, geriau ne kalbėti apie tai, jog kažkokia stiprėjanti tendencija yra nepriimtina, ir ne laukti stebuklo, o galvoti apie prisitaikymo prie galimos naujos tikrovės variantus.
Čia kaip garsioje Paskalio dilemoje — visada geriau tikėti, kad Dievas yra (suprask, ruoštis Makrono pasauliui), nes už tai bus atlyginta, o jeigu jo nėra (suprask, NATO liks ir klestės), nieko neprarasi.
Baigiant, norisi priminti garsųjį Mahatmos Gandžio posakį: iš pradžių jie tavęs nepastebi, po to juokiasi iš tavęs, po to kovoja su tavimi, o po to tu laimi. Makronas, atrodo, jau trečiajame etape. O jeigu jis ir Trampas dar bus perrinkti prezidentais...
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
