Kad ir keista, "laisvoji" Lietuvos žiniasklaida į tai reagavo ne itin teigiamai. Bet ką iš tikrųjų norėjo pasakyti Rusijos vadovas?
2028-ieji ir pasibaigsiantys ES pinigai
Kiekvienas, bent kiek besidomintis krašto politinėmis realijomis, žino, kad 2020 metais žymiai sumažės nuo Lietuvos įstojimo į ES 2004 metais jai pastoviai mokėti Europos pinigai. Be abejo, šitai turės neigiamos įtakos biudžetui, bet panašu, kad kracho visgi nereikš. Finansavimas, kad ir mažesnis — liks. Tik kad ne amžiams, o dar keleriems metams — iki 2028-ųjų.
Numatoma, kad tuomet rytinės ES valstybės narės ekonominio išsivystymo požiūriu bus laikomos lygiomis Vakarams. Todėl ne tik nebegaus europinių pinigų, bet, priešingai — pačios turės mokėti į ES kasas. O kadangi mokėti, kaip rodo Didžiosios Britanijos pavyzdys, nori tikrai ne visi, ateityje galima tikėtis "Brexit" pasikartojimo Rytuose.
Ateityje, 2028-aisiais, pasibaigus ES teikiamam finansavimui, iš jos sudėties gali nuspręsti trauktis mūsų regiono kraštai. Apie tai ir kalbėjo Putinas. Kaip jau minėjome, "laisvoji" mūsų žiniasklaida jo pasisakymą pristatė, lyg tai būtų kažkokia piktavalė pranašystė, ar tiksliau — palinkėjimas, kuriuo siekiama demoralizuoti ES priklausančios Lietuvos piliečius. Žodžiu, čia — eilinė "hibridinio karo", kaip šitai vadinama, informacinė apraiška.
Vidaus prieštaravimai
Be abejo, taip ir galvoja tie, kurių pasaulėžiūrą sėkmingai formuoja rusofobinis Lietuvos oficiozas. Tiktai bėda ta, kad toks dalyko supratimas — toli gražu nei objektyvus, nei apskritai teisingas. Nes iš tiesų, žvelgiant į reikalą dalykiškai, Putinas paprasčiausiai konstatavo elementarias geoekonomines ir geopolitines ES realijas, kokios jos galimos ateityje.
O jas suprasti įmanoma tik atsižvelgus į realiai egzistuojančius Europos vidaus prieštaravimus, kurių vienas ryškiausių, kiek tai liečia ES priklausančių valstybių tarpusavio dinamiką, yra Rusijos klausimas.
Tokios valstybės kaip Vokietija ir Prancūzija, kurių stambusis kapitalas glaudžiai susijęs su Rusijos rinkomis, tiek Jungtinių Valstijų ambicijas regione, tiek nuo šių ambicijų neatsiejamą rusofobiją vertina vis skeptiškiau. Tuo tarpu kitos, būtent Rytų Europos valstybės, kaip kad Lenkija, Lietuva ir taip toliau, būdamos faktinėmis JAV "vasalėmis", siekia tiktai aštrinti tokią politiką.
Tokia jų laikysena, net ir grynai pragmatiniu požiūriu, kelia daug klaustukų (pavyzdžiui, ar verta rizikuoti tapti pafrontės zona galimo karo atveju?..). Tačiau tol, kol JAV bus reikalinga antirusiška "buferinė zona" Rytuose, šie kraštai (tarp jų ir Lietuva) galės toliau tikėtis jų palaikymo. O būtent juose, tarp kitko, stipriausios antibriuseliškos nuotaikos.
Kam naudinga ES erozija — Rusijai ar JAV?
Todėl manyti, kad Rusija būtų suinteresuota ES iširimu, ar kad Putinas yra koks nors "piktasis pranašas" ar tariamas "blogio genijus", mažų mažiausiai absurdiška. Juk ES egzistavimas iš esmės atitinka Rusijos interesus, kurie šiuo atveju yra galimybė vystyti ekonominius santykius su nuo Jungtinių Valstijų nepriklausoma kontinentine jėga.
Tuo tarpu ES erozija, apie kurią pas mus kartas nuo karto garsiai šūkaujama, Europą suskaldytų. O "skaldyk ir valdyk" — nuo senovės Romos laikų žinomas šūkis, kuris šiuo atveju pasireikštų po vieną išsibarsčiusių Europos valstybių buvimu paprasčiausiais JAV satelitais. Taip, toks likimas tenkina Lietuvos ir kitų Rytų Europos kraštų valdančiąsias klases, bet didžiųjų Europos valstybių požiūris kitas.
Visa tai lemia elementari ekonominė logika, pasaulio pasidalijimas įtakos zonomis tarp didžiųjų imperialistinių jėgų. O šioje arenoje, kaip kadaise pabrėžė žymus anglosaksų imperializmo atstovas Vinstonas Čerčilis, amžinų draugų nebūna. Amžini tik interesai... Kurie šiuo momentu — būtent tokie, kad Rusijai ES krachas gero tikrai neatneštų.
Ar įsiklausysime į sveiko proto balsą?
Šiame kontekste Putino žodžiai — sveiko proto balsas. Gal ne patys linksmiausi, bet itin blaivūs nuogąstavimai dėl ateities, į kuriuos, nori ar nenori, bet turėtų atsižvelgti ir Lietuvos politikai diriguoti pretenduojantys veikėjai. Nes tokiu ES irimo atveju, šiaip ar taip, minėtasis "antirusiškas koridorius" liktų. Ir jame pirmu smuiku griežtų Jungtinių Valstijų kišenėje gulinti ir tiek antirusiškos, tiek antibriuseliškos laikysenos nevengianti Lenkija.
O kokios šovinistinės, į vis agresyvesnį nacionalizmą ir revanšizmą linkstančios Lenkijos (ir jos politikierių) ambicijos kaimynų atžvilgiu — lietuviams turėtų būti žinoma. Tuo tarpu ES egzistavimas, geras jis ar blogas, tokioms ambicijoms užkerta kelius. Kaip, beje, ir Rusijos įtaka regione (kaip istorinę pamoką atminkime, kad 1940 metais Vilnių atgavome ne ko kito, o būtent TSRS dėka!).
Todėl belieka paklausti — ar įsiklausysime į sveiko proto balsą? Ar įvertinsime, kokios grėsmės gali laukti ateityje? Ar vis dėlto tenkinsimės nuolankių, nemąstančių JAV "klapčiukų" vaidmeniu? Į tai atsakykime kiekvienas sau. Tačiau vadinamasis "politinis elitas", deja, į šiuos klausimus jau atsakęs. Tik kokios bus šių jų atsakymų pasekmės — teparodo laikas.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
