Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas pastaruoju metu kalba apie būtinybę peržiūrėti ES santykius su Rusija. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pareiškė, kad Europa neturi apibrėžtos strategijos Rusijos atžvilgiu. Galbūt, todėl, kad nesupranta Maskvos pozicijos. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas nusprendė padėti ir parašė straipsnį apie ES ir Rusijos partnerystę, kuriame gana aiškiai pasakyta, kas Maskvai nepatinka, ir ko ji tikisi iš Briuselio.
Europietiška "peregruzka"
Kadaise JAV valstybės sekretorė Hilarė Klinton (Hillary Clinton) įteikė Lavrovui mygtuką, ant kurio buvo parašyta "peregruzka" ("perkrova") vietoj "perezagruzka" ("atnaujinimas"). Įdomiausia tai, kad klaidingas užrašas iš esmės atspindėjo realią situaciją Rusijos dialoge su Amerika. Šiandieniniuose Maskvos santykiuose su Europa irgi didelė "peregruzka". Kas netenkina Rusijos?
Kaip parašė Lavrovas, iš pradžių viskas buvo labai gerai. Pusės kalbėjo apie bendras erdves, net bevizį režimą. Tačiau vėliau arogantiškas Europos elgesys nutraukė šviesias perspektyvas.
Anot Lavrovo, ji (kaip ir Amerika) nusprendė, kad laimėjo Šaltąjį karą; kad europinio saugumo ašis yra tik NATO; kad Europa — tai ES, o visa kita — "koncentriniai ratai", kurie privalo plaukti Briuselio farvateriu (naujas diktatoriškas eurocentrizmas), ir kad "Rytų partnerystė" turi atplėšti nuo Rusijos jos artimiausius kaimynus (verčiant juos rinktis tarp Maskvos ir Briuselio, kas, kaip leido suprasti Lavrovas, baigėsi Ukrainos tragedija).
Pagaliau, įvairūs europarlamentarai ir kiti istorijos perrašymo šalininkai Europoje, kurie prilygina Sovietų Sąjungą nacistinei Vokietijai ir niekina kario-išvaduotojo vardą (patvirtina visokias rezoliucijas, griauna paminklus ir panašiai), turi suprasti, kad toks elgesys tik tolina Europą nuo Rusijos.
Populiaru sakyti, kad be praeities nėra ateities. Bet yra ir toks posakis: "Kas buvo — pražuvo". Ir Lavrovas parašė, kad ES santykiuose su Rusija yra galimybė viską pradėti iš naujo. Koks jos sėkmės pagrindas?
Didžioji Eurazija
Norėdama konstruktyvaus dialogo su Maskva, Europa pirmiausia turi pradėti vertinti Kremlių kaip lygiavertį partnerį. Be to, jai reikėtų baigti vykdyti Amerikos, kuri, žinoma, nenori, kad ES suartėtų su Rusija, nurodymus.
Šiame kontekste verta pažymėti, kad Lavrovas parašė, jog Rusija mato Europą kaip vieną iš pasaulinių galios centrų. Kitaip tariant, įrodykite, kad jūs — ne Vašingtono pavaldiniai, ir tada su jumis galima bus kalbėtis. Geras egzistuojantis bendradarbiavimo pagrindas, kurį galima dar labiau išplėsti, — ekonomika. Tačiau reikia ir strateginės partnerystės ideologijos, bendrumo koncepcijos.
Tokia yra — jeigu "bendrų europinių namų" šalininkas Šarlis de Golis būtų gyvas (gal juo taps Makronas?), jam turėtų patikti "Didžiosios Eurazijos", kurioje Europa yra vienas iš ramsčių, idėja. Kaip parašė Rusijos URM vadovas: "Mes norime plėtoti santykius su ja [ES] pagal prezidento Vladimiro Putino iškeltą koncepciją, kurios esmė yra Didelės Eurazinės Partnerystės nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno formavimas, įtraukiant Eurazijos ekonominės sąjungos, ŠBO, PAVA [ASEAN] ir visas kitas žemyno valstybes".
Svarbu, kad tokia bendros ateities vizija, kaip teisingai pažymėjo Lavrovas, padės Maskvai ir Briuseliui išvengti konfliktų dėl kaimynų, nes pastariesiems nereikės rinktis. Tuo tarpu "priverstinio sugyvenimo" požiūris yra kelias į niekur.
Kova dėl strategijos
Rusijos užsienio reikalų ministro straipsnis rodo, kad Maskva išgirdo Makroną ir suformulavo savo poziciją. Dabar belieka laukti, ką nuspręs Europa. Iš esmės ji galėtų užglaistyti visus aštrius kampus santykiuose su Rusija, jeigu nuspręstų, kad pastaroji yra (turi būti) jos strateginė partnerė.
Ar ji pasirinks tokią strategiją? Gal. O gal ir ne. Šiandien ten vis dar vyksta egzistencinis ginčas tarp atlantistų ir europinio federacinio savarankiškumo šalininkų.
Kas laimės, kol kas pasakyti sunku. Tiesa, Lietuva atrodo, jau pasirinko — jai Amerikos interesai yra jos ir Europos interesai. Tik kas bus, jeigu galiausiai laimės ne tie?
Apskritai, galima teigti, kad Maskva suinteresuota glaudesniu bendradarbiavimu su Briuseliu, bendros ES ir Eurazijos ekonominės sąjungos erdvės sukūrimu, bet galės gyventi ir "priverstinio sugyvenimo" sąlygomis. Atitinkamai, Europa turi apsispręsti, kuo ji nori tapti ir su kuo kurti ateitį (Amerika ar Rusija ir Kinija), išmokti būti, o ne atrodyti.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
