Šiandien akivaizdu, kad Vakarų santykiai su Rusija patiria gilią krizę. Vienareikšmiškai trūksta tarpusavio supratimo — pusės tarsi kalba skirtingomis kalbomis.
Tokiame kontekste visada yra vilties, kad naujoji karta pamirš senas nuoskaudas ir ras būdą normalizuoti dialogą. Tačiau, kaip parašė EURT tyrimo autorė Kadri Liik, Vakarams neverta tikėtis, kad po Vladimiro Putino pasitraukimo iš valdžios Rusijos požiūris į juos greitai pasikeis. Ir štai kodėl...
Kaip aiškina Liik, vyresnioji rusiško diplomatinio korpuso dalis nusivylusi tuo, kas įvyko po Šaltojo karo — Rusijai jis pasibaigė su didelėmis viltimis ir iliuzijomis, o Vakarai nusprendė, kad laimėjo, ir ėmė nebegerbti Maskvos. Tai sunku atleisti.
Jaunimas tokių nemalonių prisiminimų neturi, bet tai nereiškia, kad jis elgsis taip, kaip patinka Amerikai ir Europai — tai ne liberalai ir ne Vladimiro Putino fanai, tai realistai ir pragmatikai, kuriems nėra amžinų draugų ir priešų — tik interesai ir veiksmai, kuriuos jie vertina čia ir dabar. Ir tie vertinimai ne Vakarų naudai. Kokie priekaištai?
Pirma, Amerika nori sustabdyti Rusijos vystymąsi, siekdama išlaikyti status quo (tai yra, savo hegemoniją), ir šiame kontekste Maskva kalta dėl visko. Antra, Vašingtonas daro, ką nori ir kada nori, ir jokios taisyklės jam nesvarbios, tuo tarpu iš Rusijos reikalaujama jų laikytis.
Atitinkamai, trečia — dvigubi standartai (pavyzdžiui, Donaldas Trampas nusprendė, kad Golano aukštumos priklauso Izraeliui, bet Krymas Amerikai kitoks atvejis) ir melaginga informacinė kampanija prieš Rusiją vakarietiškose žiniasklaidos priemonėse.
Ketvirta, Vakarai nuolat kalba apie Maskvos nekonstruktyvumą, bet patys nenori bendradarbiauti, kai jiems, pavyzdžiui, siūloma kurti bendrą priešraketinės gynybos sistemą, ir net vizų normaliai neišduoda.
Čia svarbu dar kartą pabrėžti — jaunieji Rusijos diplomatai nėra iš principo nusistatę prieš Ameriką ir Europą. Priešingai, jie norėtų bendradarbiauti, atkurti normalius santykius. Be to, kaip pastebi ekspertai, jie nelinkę žiūrėti toli į priekį — jie žiūri į tai, kas vyksta dabar, ir tai nedaro jų Vakarų šalininkais.
Vakariečiai pasakys, kad toks situacijos vertinimas yra klaidingas, bet svarbiausia tai, kad jis būtent toks. Tuo pat metu pažymėtina, kad tam tikrus Rusijos užsienio politikos aspektus tyrimo dalyviai vertina kritiškai, bet (a) turėti savo nuomonę ir su kažkuo nesutikti yra normalu; (b) nepriimtinas Vakarų elgesys daro didesnę įtaką jų požiūriui, negu abejotini savos šalies kurso momentai.
Apibendrinant, galima kalbėti apie dvi naujienas Amerikai ir Europai. Bloga — nereikia puoselėti vilčių, kad po Vladimiro Putino jų santykiai su Maskva kardinaliai pasikeis į gerąją pusę, nes jaunieji Rusijos diplomatai neigiamai vertina jų dabartinę politiką. Dar daugiau, jie neturi iliuzijų ir neketina nusileisti, kaip įvyko po Šaltojo karo pabaigos.
Gera naujiena — jų beveik neveikia karti istorinė atmintis (nusivylimas įžūliu Vakarų elgesiu paskutiniajame pereito amžiaus dešimtmetyje), ir Vakarai nėra jiems principinis amžinas priešas. Tai yra, jiems aktualūs bet kurio potencialaus partnerio veiksmai čia ir dabar.
Vadinasi, jeigu rytoj Amerika ir Europa pakoreguos savo elgesį (baigs "nulinės sumos" žaidimą prieš Rusiją ir pradės elgtis pragmatiškai), Maskva, greičiausiai, greitai atsakys tuo pačiu, ir tuomet bus sudarytos sąlygos "win-win" ("laimi visi") situacijai, kuri leistų pasiekti daug bendrų tikslų.
Manytina, kad Vakaruose yra tai suprantančių žmonių, ir šiuo metu jie tiek Amerikoje, tiek Europoje, regis, bando įveikti "vanagus", kurie (taip pat Lietuva) nori konfrontacijos (paklusnumo), o ne bendradarbiavimo su Rusija ir niekaip negali įsisąmoninti, kad su rusais geriau draugauti, o ne kariauti.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
