Reikia pažymėti, kad JAV prezidentas šį kartą susitvarkė daug geriau nei anksčiau, o tai, beje, atskleidžia gana juokingą "realybės valdymo pulto", kurį turi Baltieji rūmai, bruožą. Pasitelkiant asmenines Twitter žinutes, sankcijas, pareiškimus ir prezidento įsakymus Trampui nepavyko sumažinti naftos kainos (nepaisant visų pastangų), o štai bandymas surengti staigų kainų padidėjimą pavyko labai gerai, nors augimas gali pasirodyti labai trumpalaikis.
Tačiau "naftos susitarimo" žlugimo laikotarpis, kurį prieš kelias dienas pompastiškai paskelbė JAV prezidentas, pasirodė gana trumpas. Palyginkime dvi žinutes: "Aš ką tik kalbėjau su savo draugu, Saudo Arabijos princu, kuris kalbėjo su Rusijos prezidentu Putinu. Laukiu ir tikiuosi, kad jie sumažins maždaug dešimčia milijonų barelių ir, galbūt, žymiai daugiau, o kas, jei tai atsitiks, tai bus PUIKU naftos ir dujų pramonei!" — tai asmeniškai Trampas parašė savo Twitter balandžio 2 dienos vakare.
Šeštadienio vakarą retorika šiek tiek pasikeitė. Kalbėdamas su žurnalistais, Trampas kritikavo OPEC (tai yra organizaciją, kuriai iš esmės vadovauja Saudo Arabija ir iš kurios tikimasi gavybos sumažėjimo): "Visą gyvenimą priešinausi OPEC, nes kas tai yra? Tai neteisėta (struktūra — Sputnik), jūs galite tai vadinti karteliu, galite tai vadinti monopolija" (citata pagal RBK).
Be to, jis dar kartą pabrėžė savo pasirengimą įvesti muitus prieš (tikriausiai Saudo Arabijos ir Rusijos) naftos importą vardan darbo vietų JAV išsaugojimo, tačiau kartu paliko atvirą galimybę, kad "šimtmečio sandoris" dešimčia milijonų barelių per dieną sumažinti gavybą vis dar gali įvykti.
Tam tikras Amerikos lyderio susierzinimas gali būti lengvai susietas su dviem veiksniais. Pirma, dar nepavyko greitai sušaukti naftos rinkos dalyvių konferencijos, ir, antra, beveik visų pagrindinių naftą išgaunančių šalių atstovai Vašingtonui signalizuoja, kad rimtas susitarimas drastiškai sumažinti naftos kiekį gali įvykti tik tuo atveju, jei jame dalyvaus Amerika, o tai iš esmės negali patikti Baltiesiems rūmams. Galų gale viena iš pagrindinių idėjų, kuriomis remiasi Amerikos užsienio politika, yra ta, kad Amerikai visi iš esmės yra skolingi ir niekada negalės susimokėti, o jau bandyti ko nors reikalauti iš JAV gali tik valstybės, kurių seniai jau nebombardavo.
Žinoma, refleksijos klausimas niekada nerūpėjo "geopolitiniams kaubojams" iš Demokratų ar Respublikonų partijų, ir kam ieškoti problemų savyje, jei autoritetinga amerikiečių žiniasklaida visada pasakys, kad dėl visko kaltas Putinas. Netgi laikraštis "The New York Times", leidinys, pasirengęs dėl visko barti Donaldą Trampą, vistiek tiksliai žino, kas kaltas dėl visų naftos rinkos problemų: "Pasak dviejų OPEC atstovų, pirmadienį numatytas susitikimas tarp šalių-naftos eksportuotojų, Rusijos ir kitų naftą išgaunančių šalių organizacijų pareigūnų, kuris suteikė vilčių nutraukti chaosą energetikos rinkose, buvo atidėtas. Ši žinia atėjo, kai vėl kilo įtampa tarp Saudo Arabijos, de facto OPEC lyderės, ir Rusijos, dėl to, kas kaltas dėl pastaruoju metu kritusių naftos kainų. Penktadienį Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas iš dalies apkaltino Saudo Arabiją kainų kritimu. Saudo Arabija atsakė piktais savo užsienio ir energetikos ministrų pareiškimais, kuriuose buvo kaltinama Rusija". Galima drąsiai manyti, kad jei Vašingtonas pareikštų, kad "atkirs" tris ar keturis milijonus barelių iš savo gavybos, jokių ginčų jau nebebūtų: visi būtų per daug užsiėmę pasirašydami sutartis ir skaičiuodami pelną.
Nepaisant visų tarpusavio priekaištų, kaltinimų ir sunkumų užmezgant produktyvų dialogą, vis dar yra priežasčių manyti, kad yra tam tikrų galimybių (nors ir negreitai ir nebūtinai oficialiai) sukurti naują naftos rinkos architektūrą, kurioje kiekviena šalis- naftos gamintoja, įskaitant JAV, prisiima tam tikrus įpareigojimus mažinti gavybą vardan kainų didėjimo.
Donaldas Trampas negali sau leisti politiškai reikalauti iš Amerikos naftos kompanijų nutraukti gavybą, ir dar ne faktas, kad jis panorės viešai pripažinti, jog prisiėmė tokius įsipareigojimus: Amerika, kuri pralaimi kainų kare, neatrodo kaip "vėl didinga Amerika", kurią prezidentas pažadėjo savo rinkėjams.
Tačiau yra du svarbūs niuansai: Trampui iš tikrųjų reikia kelti naftos kainas (vien iš savanaudiškų politinių interesų), ir jis turi būdų, kaip pasiekti norimą rezultatą, net ir taip, kad prezidento administracijai netektų nurodinėti kam nors gavybos klausimais.
Jei Teksaso naftos rinkos reguliavimo komisija imsis šio klausimo (su prezidento, kuris užtikrino garantiją, kad OPEC+ taip pat sumažins gavybą, palaiminimu ir palaikymu), tada "nupjauti" du ar tris milijonus barelių skalūnų gavybos pagal keletą gerų pretekstų galima gana lengvai, juolab, kad pačių didžiausių naftos skalūnų kompanijų vadovai reikalauja iš valstybės valdžios būtent tokių priemonių.
Didelė amerikiečių gavybos dalis vyksta platformose Meksikos įlankoje — federalinė vyriausybė gali tiesiog laikinai jas uždaryti (su atitinkama kompensacija už technines išlaidas), rūpindamasi naftos darbuotojų sveikata, kuriai platformos gali paversti plūduriuojančiais karstais pagal analogiją su kruiziniais laineriais, kurie tapo masinio užsikrėtimo koronavirusu vietomis.
Tai nereiškia, kad derybos bus lengvos, kad jos tikrai bus sėkmingos, ir kad šią sėkmę pavyks pasiekti greitai. Bet faktas, kad Vašingtonui dabar yra labai skausmingas ekonominiu požiūriu metas ir jis aiškiai suinteresuotas formuoti (nesvarbu, oficialų ar neoficialų) dalyvavimą naujoje kartelėje naftos rinkoje, yra geras žingsnis į priekį ir svarbus rezultatas.
Nepaisant artimiausio OPEC+ susitikimo rezultatų, net ir rimtas gamybos sumažėjimas negalės kompensuoti mažėjančios naftos paklausos — koronavirusas radikaliai sumažina planetos naftos ir jos produktų poreikį.
Pagrindinė viltis — naftos rinkų ateitis po koronaviruso. Juk epidemija pasibaigs, o noras (taip pat ir JAV) užsidirbti pinigų iš naftos liks, lygiai taip pat ir pasaulio ekonomikai toliau reikės juodojo aukso. Ir jei pasaulis iškils iš epidemijos su nauja naftos rinkos architektūra, kurios kainą iš tikrųjų kontroliuos visuotinį susitarimą dėl naftos gamybos priimsiančios šalys, tada tai galima laikyti vienu iš nedaugelio teigiamų dabartinės krizės padarinių.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
