Kai gyveni problemos "viduje", iš pradžių labai sunku pamatyti bendrą vaizdą ir suvokti pagrindines jos raidos tendencijas. Tačiau po truputį atskiros dalelės susijungia, ir pradeda aiškėti, kas vyksta. O vyksta iš esmės globalus išgyvenimo egzaminas, kuris parodo, ko vertas šiuolaikinis pasaulis, įskaitant Lietuvą.
Būti ar nebūti?
Akivaizdu, kad dabartinis pasaulis labai skiriasi net nuo to, kuris ėmė formuotis po TSRS subyrėjimo, jau nekalbant apie Antrojo pasaulinio karo pabaigos laikus. Iki koronaviruso epidemijos lyg ir buvo supratimas, kaip jis funkcionuoja, kokie jo ramsčiai. Tačiau tik egzistencinis iššūkis visada parodo, kas yra kas.
Pirmiausia, virusinė krizė parodė, jog šiuolaikinė medicina su visomis jos žiniomis (ir plačiau — žmonija su visu savo mokslu) nelabai pasiruošusi didelio masto problemai (jau nekalbant apie elementarų gydytojų ir materialios bazės trūkumą).
Toliau — ekonomika: naftos rinkoje desperatiški bandymai stabilizuoti situaciją, tarptautinė ir nacionalinė prekyba sulėtėjo, žmonės praranda darbą (pavyzdžiui, Amerikoje kalbama apie milijonus bedarbių). Ar pagalbos mechanizmai bus efektyvūs? O jeigu ne, ar prasidės socialiniai neramumai, kuriuos teks malšinti kariuomenei? Papildomu katalizatoriumi gali tapti žmogaus teisių ribojimas.
Kol kas visa tai neįgavo aštrių formų — žmonės laikosi ir vertina karantiną supratingai. Tačiau tik todėl, kad dar neišseko finansinio ir psichologinio stabilumo atsargos, ir virusas palyginti "minkštas" mirtingumo prasme. Jeigu "liga" pereis į lėtinę formą, situacija gali tapti grėsmingesnė.
Tarptautinėje arenoje vėl dominuoja nacionalinės valstybės. JTO niekam neįdomi. Laisva prekyba pagal PPO standartus — juokaujate? Europos Sąjunga bando tartis dėl paramos nukentėjusiems priemonių, bet daro tai labai lėtai, ir rezultatas neaiškus. Kariniams žaidimams prieš Rusiją ne laikas, ir visi pamiršo apie NATO.
Taigi, tarptautinės bendruomenės nėra, Vakarai kaip "civilizuotas pasaulis" virto "laukiniais Vakarais", kiekviena valstybė pati už save, ir visur krizės valdymo sistemos apsukos raudonojoje zonoje.
Ir čia reikia užfiksuoti svarbų momentą: net jeigu visos šitos koronaviruso istorijos niekas nesugalvojo, ji gana aiškiai parodo, kokios yra stipriosios ir silpnosios (labai daug) šiuolaikinio pasaulio vietos. O jeigu ją vis tik kažkas sumąstė kaip avarijos testą (angl. "crash test") su vidutiniu sunkumo lygiu, dabar tas kažkas žinos, kaip patobulinti ar sugriauti senojo pasaulio sistemą.
Tad esminis klausimas: kas planuose — būti ar nebūti "verslui kaip įprasta" (angl. "business as usual"), ir ką daryti Lietuvai?
Lietuva laikosi
Iš pradžių galima prisiminti 2015 metais įvykusią lėktuvo katastrofą virš Baltijos jūros, taip pat gaisrą Alytaus padangų perdirbimo gamykloje ir galiausiai istoriją, kai policija penkias valandas ieškojo vieno nusikaltėlio, kuris Vilniuje pagrobė patrulio automatą ir pabėgo.
Jeigu remtumės šiuo trumpu istoriniu ekskursu, galima daryti prielaidą, kad lietuviška krizių valdymo sistema yra, švelniai tariant, neefektyvi. Po gaisro Alytuje galima buvo klausti: o kas būtų, jeigu įvyktų nacionalinio masto krizė? Ir tada ji įvyko...
Šiandien negalima teigti, kad Lietuva idealiai tvarkosi su koronaviruso iššūkiu, bet ji tvarkosi ir nevirto Italija ar Ispanija. Riboti finansiniai ir žmogiškieji ištekliai naudojami palyginti efektyviai, visuomenėje nėra panikos. Aišku, reikės dar pažiūrėti, kiek veiksmingas bus ekonomikos (verslo) gelbėjimo planas, bet svarbiausia, jis yra, ir kol kas nedarbo lygis šalyje nėra katastrofiškas (2020 m. balandžio 6 d. siekė 10,3 proc.).
Tokiu būdu, Lietuvos valdžią galima daug ir pagrįstai kritikuoti už nesibaigiančias politines rietenas ir ginčytinas reformas, bet kritinėje situacijoje ji — pirmiausia vyriausybė — parodė, kad gali valdyti, ir pakilo net prieštaringai vertinto sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos reitingai. Lietuvos "kraštestą" — bent kol kas — galima vertinti teigiamu pažymiu.
Apskritai, šiuolaikinis pasaulis panašus į mašiną, kuri staiga buvo priversta važiuoti maksimaliu greičiu. Kol kas ji sunkiai, bet atlaiko spaudimą, tačiau kuo baigsis šios lenktynės su mirtimi, dar neaišku. Gali būti, kad mūsų laukia gana radikalios (ne)planinės sisteminės permainos.
Lietuvai šioje situacijoje iš pradžių reikia kaip nors susitvarkyti savo kieme, ir, regis, pavyksta. O toliau būtina labai atidžiai stebėti globalias tendencijas, kad lietuviškas vagonas atsidurtų teisingame sąstate su teisingu lokomotyvu.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
