VILNIUS, balandžio 21 — Sputnik. Ketvirtadienį įvyks nuotolinis Europos Sąjungos aukščiausiojo lygio susitikimas — apie liūdną ateitį vis garsiau kalba asmuo, kuris pastaruosius trejus metus pretenduoja tapti ES lyderiu. Aukščiausiojo lygio susitikimo išvakarėse Emanuelis Makronas kelia klausimą: ES turi nuspręsti, ar tai ekonominis, ar politinis projektas. Jei bus pasirinktas pirmasis variantas, vieningoji Europa subyrės, sako Prancūzijos prezidentas.
"Mes pasiekėme momentą, kai turime nuspręsti, ar Europos Sąjunga yra politinis projektas, ar tik rinkos projektas. Manau, kad Europos Sąjunga yra politinis projektas... Jei tai yra politinis projektas, prioritetas yra žmogiškasis faktorius, o solidarumo sąvokos yra svarbios... Ekonomika seka iš to, ir nepamirškime, kad ekonomika yra moralės mokslas. Būtina suteikti finansinę paramą ir parodyti solidarumą, kad Europa išlaikytų vienybę", — interviu "Financial Times" sakė Makronas.
T. y. turtingos šalys turėtų padėti neturtingiesiems, o Šiaurė turėtų parodyti solidarumą su Pietumis, kuriuos labiausiai palietė koronaviruso pandemija.
"Negalima turėti bendrosios rinkos, kurioje kažkurios aukojamos. Tai būtų istorinė klaida dar kartą pasakyti, kad "nusidėjėliai privalo susimokėti". Tai yra, Vokietija turėtų nustoti priešintis idėjai sukurti specialų fondą, kuris teiks finansinę paramą ES šalims atsižvelgiant į jų poreikius, o ne į jų ekonomikos dydį. Pietų Europos šalys, pradedant Italija, kuri labiausiai nukentėjo nuo koronaviruso, to reikalauja ne tik aukų skaičiaus, bet ir ekonominiu požiūriu. Jei Vokietija atsisako padėti, rizikuoja ne tik euro zona. Europos Sąjunga, kaip politinis projektas, gali neišgyventi dabartinės krizės, turime aiškiai pasakyti, kad tai lemia Europos idėjos žlugimą".
Gindamas savo poziciją, Makronas netgi priminė Prancūzijos "lemtingą klaidą", kai ji reikalavo reparacijos iš Vokietijos po Pirmojo pasaulinio karo — didžiulės išmokos išmušė vokiečius iš vėžių, išprovokavo "populistinę reakciją" Vokietijoje ir iš to išplaukusią katastrofą.
"Tai yra klaida, kurios nepadarėme pasibaigus Antrajam pasauliniam karui", — sakė Makronas, primindamas Maršalo planą, tai yra, didelę paramą Europos ekonomikai. Faktą, kad pagalba buvo išorinė ir ne visiškai neatlygintina (grąža taip pat buvo Europos paklusnumas "atlantiečiams"), Makronas nutylėjo. Jam labiau rūpi ateitis... kurioje galbūt nebus vieningos Europos.
"Jei mes negalime to padaryti šiandien, sakau jums, kad populistai laimės — šiandien, rytoj, poryt, Italijoje, Ispanijoje, galbūt Prancūzijoje ir kitur... Tai akivaizdu, nes žmonės sakys: "Kokį gyvenimą jūs siūlote? Šie žmonės neapsaugos jūsų nei krizės metu, nei nuo jos padarinių. Jie nejaučia jokio solidarumo su jumis... Jie nėra vieningi, kai reikia pasidalyti sunkumus." Taip ir yra — Europos Sąjungą ištiko didžiausia krizė jos istorijoje. Bet ar ES gali jos neatlaikyti?
Ne, negali. Nes, priešingai nei teigia Makronas, ES visada buvo tik politinis projektas — net tada, kai jo nebuvo, kai pati paneuropinė idėja kilo praėjusio amžiaus pradžioje. Ekonominės problemos negali sunaikinti Europos Sąjungos — ją sunaikinti gali tik politiniai iššūkiai: vidiniai ar išoriniai.
Su išoriniais viskas yra paprasčiau — išorinių žaidėjų pastangos silpninti ir žlugdyti ES yra labai pragmatiškos. Niekam nereikia stiprių konkurentų pasaulio arenoje — ir Europa, integruota iki vieningos valstybės (federacijos) stadijos bet kuriuo atveju yra galinga pasaulinė jėga. Žinoma, ne iki tokio lygio, kokia buvo Europa XVI–XIX amžių pasaulio istorijos eroje, bet vis tiek. Nei JAV, nei Kinijai, nei Rusijai dėl įvairių priežasčių nereikia stiprios vieningos Europos, tačiau tai nelabai svarbu pačiai Europai.
Visiems lengviau derėtis ir tartis (o prireikus — kovoti) su atskiromis Europos galiomis ar Europos šalių blokais. Tačiau pagrindinis vieningos Europos priešas dabar yra ne išorėje, o viduje.
Europa visada siekė vienybės — prisiminkime Romą, Karolio Didžiojo imperiją, vokišką Šventąją Romos imperiją, Napoleoną, Hitlerį. Susivienijimo principai gali būti skirtingi, tačiau esmė visada yra ta pati: europiečiai turi būti kartu, o vadovaujami to paties vadovo jie taps stipresni ir sėkmingesni. Du priešpaskutiniai projektai atsirėmė į Europai visiškai nesuprantamą Rusiją, kurią jie norėjo išstumti kuo giliau į Aziją.
Tačiau paskutinis Europos Sąjungos projektas kilo kaip idėja iškart po Rusijos grandiozinės pergalės prieš suvienytą, nors ir nacistinę Europą — kai Maskva įgijo Rytų Europos kontrolę. O JAV ir Didžioji Britanija yra aukščiau Vakarų. Europa prarado subjektyvumą, tačiau pradėjo integruotis griežtai kontroliuojama anglosaksų vyresniojo brolio. Pirmiausia, jos vakarinė dalis, o nuo 90-ųjų pradžios, po TSRS žlugimo, ir rytinė.
Dėl to dabar turime didžiulę neužbaigtą, nepakankamai integruotą imperiją, su didžiausia pasaulyje ekonomika, milžinišku eksportu, turinčią savo valiutą ir finansų sistemą.
Tačiau labai silpna vieta — neryški, nenuosekli ir priklausoma užsienio politika, nepriklausomos gynybos politikos nebuvimas. Ekonomikos milžinė neturi geopolitinio suvereniteto — ji vis tiek išlieka Vakarų, tiksliau, Atlanto globalizacijos projekto dalimi, apjungiančiu dalį Europos ir Amerikos elito, kurio tikslas — dominavimas pasaulyje. Bet istorijos eiga sako, net šaukia, kad laikas pagalvoti apie sielą — nesigriebti už lyderystės pasaulyje (jau prarastos), o pasistatyti savo namus. Kas tam trukdo? Koronavirusas?
Ne, yra dvi pagrindinės kliūtys Europos Sąjungai virsti viena suverenia valstybe. Išorinė — anglosaksų ir anapus Atlanto esančius palaikančio europiečių elito nenoras leisti Europos laivui vadovautis savarankiška navigacija.
"Europa privalo prisiimti atsakomybę už savo ateitį", — sako ir Merkel, ir Makronas, tačiau norai turi sutapti su mūsų galimybėmis. Šiuo atveju būtinas bent jau politinės valios ir strateginio mąstymo buvimas, tai yra, žmonės, kurie tai deklaruoja, turėtų iš tikrųjų tikėti nepriklausoma Europa ir norėti ją sukurti. Kyla didelių abejonių, ar dabartiniai Vokietijos ir Prancūzijos vadovai (ir, plačiau, valdančiosios grupės) išsikėlė tokius rimtus tikslus.
Antroji vieningos Europos kliūtis yra vidinė. Iš tikrųjų tautos nenori tokios vieningos Europos — Europos Sąjunga nėra populiari ir dabartinė krizė jai padarys baisų smūgį. Bet kas sakė, kad vieninga Europa turėtų būti tokia, kokia yra dabar? Daugelis euroskeptikų, kuriuos Makronas ir Europos integratoriai paniekinamai vadina populistais, iš tikrųjų nėra nusistatę prieš vieningą Europą; jie prieš tokią ES, kokia ji yra dabar — besilaikanti ideologijos, griaunančios tautinį identitetą, tradicijas, su viršnacionalinio elito diktuojamais principais, silpna dvasia ir stipria biurokratija.
Daugelį europiečių gąsdina ir vis stiprėjantis Vokietijos dominavimas, tačiau bet kokiu atveju vokiečiai yra bet kokios Europos integracijos pagrindas ir pamatas, vienintelis klausimas yra, ar dabartinis Vokietijos elitas yra nepriklausomas vykdydamas savo veiksmus?
Daugybė dalykų gąsdina skirtingas Europos tautas, tačiau yra kažkas, kas tų tautų žmones vienija labiau nei visi skirtumai. Tai yra supratimas, kad kartu jie yra stipresni nei atskirai — ir dabartiniame globalizuotame pasaulyje tai yra labai svarbus motyvas. Europiečiai tai supranta dar geriau nei kiti, nes būtent jie buvo pagrindiniai šios globalios pasaulio tvarkos kūrėjai. Jie norėjo (ypač jų anglosaksų giminaičiai) apskritai ją visiškai valdyti. Tai nepavyko, dabar laikas ruoštis kovoms tarp regioninių galios centrų ir civilizacijų.
Stiprinti, t. y. baigti statyti savo europietišką tvirtovę, kad būtų galima konkuruoti, ginčytis, derėtis su kitais galingos vieningos Europos vardu. Norint tai gauti, nereikia suvienodinti visus ir nuo Lisabonos iki Helsinkio, tereikia prisiimti atsakomybę už nepriklausomą ateitį ir labai bijoti alternatyvos, tai yra, žlugimo.
Dabar pirmiausia kyla baimė — ne koronaviruso, o fakto, kad koronakrizės padariniai sudraskys ES. Tai yra gera paskata imtis veiksmų, kad būtų padidintas Europos tautų pasitikėjimas ja. Iš esmės Makrono pasiūlymams nėra jokios alternatyvos. Jūs, be abejo, galite galvoti apie tą pačią Italiją: "gerai, kur jie dings iš povandeninio laivo", jie sako, kad vis tiek nepaliks euro zonos ir ES. Iš tiesų, juk nebėgs jie link Rusijos?
Ne, ne tiesiai į Maskvą, bet į Aziją. Pekinas mielai išties Romai pagalbos ranką. Jei Italija pasitrauks iš ES, ant svajonės apie vieningą Europą galima drąsiai dėti kryžių. Tai gerai supranta Berlynas (jau neminint anglosaksų sostinių), taigi, vokiečiai, be jokių abejonių, sumokės. ES visada buvo politinis projektas, o Vokietijai — kuo toliau, tuo labiau.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
