Be to, jis atkreipė dėmesį į tai, kad Latvija buvo TSRS finansinės paramos teikėja, pervesdama 48 procentus pajamų į Sąjungos biudžetą. "Nors tai nemaloni praeitis, tai taip pat liudija mūsų stiprybę", — sakė ministras.
Rusofobija ir "buvusių brolių", ypač Baltijos tautų, nedėkingumas sukelia gyvą Rusijos auditorijos reakciją. Užtenka vietos valdininkui pasakyti ką nors apie "sovietinę okupaciją", ir vidaus žiniasklaidą užpildo daugybės politikų, ekspertų ir publicistų komentarai, kurie nuodingai primena tiek istorinius faktus, tiek kolosalias sovietų investicijas į regioną, tiek dabartinę liūdną socialinę ir ekonominę būklę.
Tačiau dažnai už įprastų įrodymų ir kontrargumentų slypi įdomus fenomenas: mūsų nedraugiški kaimynai demonstruoja išskirtinį stabilumą pasirinktoje ideologinėje linijoje, tarsi egzistuotų už realaus pasaulio ir jo patiriamų pokyčių ribų.
Per tris dešimtmečius Rusija nuėjo kelią nuo nacionalinės katastrofos iki didingos valstybės atkūrimo, Europa — nuo nežaboto europietiškumo iki "Brexit" ir tarpusavio medicininių kaukių vagysčių, JAV prarado "pasaulio karaliaus" statusą, o Kinija iš gana skurdžios šalies virto viena iš pirmaujančių pasaulio valstybių. Dėl idėjų stabilumo žmonių mintyse — nesvarbu, ar kalbama apie Amerikos išskirtinumą, ar apie šalies tikėjimą savo ypatinga vieta pasaulyje, ar liberalų politinį korektiškumą — tokie plataus masto procesai negali nedaryti jiems įtakos. Trampo "Padarykime Ameriką vėl didingą" puikiai iliustruoja, kaip ideologija prisitaiko prie besikeičiančios tikrovės.
Per tą patį laikotarpį Baltijos šalys savaip nuėjo ne mažesnį kelią, ir reikalas toli gražu nėra tas, kad vardan šviesios Europos ateities jie metalo laužu pavertė "prakeiktos okupacinės praeities" pramoninį paveldą, tačiau tai net vienu milimetru neprivertė jų pajudinti savo pozicijos, kad ji geriau atitiktų naują realybę.
Kaimynų iš pradžių pasirinkta tautinės valstybės kūrimo ideologija buvo gana adekvati — 1990-2000-aisiais. Tada griežtos provakarietiškos ir antirusiškos pozicijos buvo visiškai pagrįstos pragmatišku skaičiavimu, kad, viena vertus, galima pasikliauti tam tikra Europos ir JAV finansine parama, kita vertus, Maskva niekur nedings ir ją bus galima "melžti", kontroliuojant svarbiausias tranzito arterijas.
Problema nėra ta, kad ilgą laiką buvo ignoruojami vis akivaizdesni pokyčiai, reiškiantys poreikį peržiūrėti įprastas konstrukcijas: sovietinio palikimo mažinimo ir Europos biudžeto "injekcijų" teigiamo poveikio išnaudojimas, niūrūs ekonomikos reiškiniai, gyventojų skaičiaus mažėjimas ir nuoseklus naujų Rusijos tranzito schemų kūrimas. Tai kaip tik yra labai įprastas žmogiškas požiūris — atkakliai tikėti, kad neigiamas pobūdis yra laikinas ir paviršutiniškas, kad galų gale viskas kažkaip išsispręs ir bus taip, kaip buvo.
Įspūdinga, kad Latvija ir toliau laikosi tų pačių modelių net ir dabar, kai pažįstamas pasaulis visiškai subyrėjo ir nėra jokios vilties, kad jis sugrįš.
Dabartiniai įvykiai tik papildo seniai sukurtą vaizdą. TVF prognozuoja, kad šiemet Latvijos ekonomika smuks 8,6 procento. Respublikinio centrinio banko vadovas yra dar pesimistiškesnis ir pripažįsta dešimties procentų nuosmukį.
Esmė čia yra ne tik koronaviruso epidemija ir jos poveikis daugeliui pramonės sričių, ypač turizmo. Pirmąjį ketvirtį — dar prieš bet kokius apribojimus — tranzitas šalyje žlugo. Krovinių vežimo geležinkeliais apimtis sumažėjo 48,7 proc., o uostuose — beveik 30 proc. Beje, Latvija už tai turėtų "dėkoti" ne Rusijai, o JAV. Praėjusių metų gruodį Vašingtonas įvedė sankcijas Latvijos uostų verslui. Na, o tada respublikos valdžia pradėjo dirbti savarankiškai, naikindama šaliai svarbiausią pramonę.
Ši istorija nėra unikali, nes panaši schema prieš dvejus metus suardė Latvijos bankų sektorių. Kažkas už vandenyno pastebėjo, kad maža respublika per daug uždirba "suaugusiųjų" versle — ištraukia ir "plauna" kapitalą iš posovietinių šalių ir teikia joms finansines "saugaus prieglobsčio" paslaugas. Tuomet valdžia taip pat greitai sutriuškino iki pamatų šią pramonę, kuri atnešdavo solidžių pinigų ne tik konkretiems verslininkams, bet ir visai valstybei.
Tačiau neatrodo, kad tai jaudintų Latvijos valdantįjį elitą, kuris ir toliau veikia įprastu būdu. Ir naujas ciklas apie žalos, patirtos dėl TSRS kaltės, atlyginimą tai tik patvirtina. Įspūdingiausias dalykas yra tas, kad jie tikrai neturi dėl ko jaudintis.
Užuot tapusi meiliu abi tešmenis čiulpiančiu veršiuku (kuris mielas Vakarams ir kandus Rusijai), Latvija iš tikrųjų virto simuliakru, kuris išlaiko visus oficialius valstybės formavimo požymius, bet iš esmės yra tuščias kiautas be tikro užpildo, įskaitant net žmones. Visi "nereikalingi" gyventojai, kurie tokiais tampa, kai tik ekonomika supaprastėja ir susilpnėja, išstumiami iš valstybės ir pasisavinami kitų šalių. Depopuliacijos mechanizmai veikia nepertraukiamai, nes mes kalbame apie palyginti nereikšmingus skaičius — juk ne milžiniška Ukraina.
Štai kodėl čia galima vykdyti bet kokią politiką, įskaitant pačios valstybės "pagal skambutį" svarbių ekonomikos sektorių naikinimą, įmantrių socialinių eksperimentų įgyvendinimą ir įspūdingą galios elito ideologinį atsparumą, atsižvelgiant į protą ir nacionalinius interesus.
Tačiau kas jau gali nebijoti dėl savo ateities, tai biurokratinis aparatas ir valdančioji klasė, kurių užduotys apima visos šios valstybinės-politinės iliuzijos išlaikymą, o ši iliuzija kiekvienais metais praranda vis daugiau ryšių su realybe.
Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
