Vilniui tai buvo reikšmingas įvykis — atvažiavo vienos iš pagrindinių ES šalių vadovas, kuris pretenduoja į visos Europos lyderio vaidmenį. Tačiau susidarė įspūdis, kad Lietuva buvo pasinaudota tik kaip platforma prancūziškai pozicijai išreikšti. Kitaip tariant, vizito metu Makronas greičiausiai sprendė ne tiek bendradarbiavimo su Lietuva klausimus, kiek savo "didžiosios politikos" uždavinius.
Toliau galima padiskutuoti, kodėl Prancūzijos prezidentas nusprendė susitikti su "namų šeimininke" iš Baltarusijos ir aktyviai plėtoja Aleksejaus Navalno "apnuodijimo" temą, griežtai reikalaudamas Rusijos paaiškinimų. Pavyzdžiui, galima daryti prielaidą, kad Prancūzija ir Vokietija nusprendė perimti iniciatyvą Baltarusijos fronte iš Lenkijos ir Baltijos šalių ir dabar varžosi, kas svarbesnis (Angela Merkel slapta susitiko su Navalnu ir pranešė, kad irgi susitiks su Svetlana Tichanovskaja).
Tačiau visa tai tampa nereikšmingomis smulkmenomis, kai pagalvoji, kaip bendrai atrodo Europa šiame kontekste. O atrodo ji apgailėtinai.
Venesuelos ir Chuano Gvaido istorija turėjo pamokyti Vakarus, parodyti, kad "tikro prezidento" pripažinimas gali baigtis tuo, kad pašaipos objektu taps netgi ne jis, o tie, kas jį pripažino. Nepamokė, nes su Tichanovskaja tas pats — Aleksandras Lukašenka išlieka valdžioje ir kontroliuoja padėtį šalyje geriau nei Nikolas Maduras, o pagrindinės Europos valstybės bando legitimizuoti kaip Baltarusijos vadovę kažkokią moteriškę, kuriai politika yra visiškai svetimas dalykas.
"Blogerio" istorija dar blogesnė. Iš piršto laužto "apnuodijimo" akcentavimas, nepateikiant jokių rimtų faktinių įrodymų, bet sugebant tuo pagrindu kvestionuoti ir komplikuoti strateginį dialogą su Rusija (taip pat energetikos srityje). Norisi paklausti: "Kas yra Navalnas, kad su juo slapta susitiktų Vokietijos kanclerė?" Ir šiame kontekste Makrono pareiškimai apie dialogą su Maskva ir europinio projekto plėtrą skamba jau ne ambicingai, o juokingai.
Kitaip tariant, vietoj to, kad ryžtingai ir konstruktyviai spręstų problemas Viduržemio jūroje, Libijoje, Ukrainoje ar Karabache, svarbiausios Europos valstybės užsiima kažkokiomis nesąmonėmis, išpūsdamos iš jų didžiulį burbulą, kurio sprogimas gali turėti labai neigiamas ilgalaikes pasekmes.
Ir tai dar galima būtų suprasti, jeigu už pažadų, reikalavimų ir grasinimų sankcijomis stovėtų charizmatiški lyderiai ir ryžtingi veiksmai (pavyzdžiui, galima nesutikti su Turkijos politika, bet reikia pripažinti, kad ji aktyvi ir rezultatyvi). O dabar už jų stovi be penkių minučių politinė pensininkė Vokietijoje ir Napoleono kompleksą turintis "leitenantas" Prancūzijoje, kuris nesugeba išspręsti vidinių problemų, bet kaip Europos "lyderis" bando su Rusija kalbėti nepagrįstų ultimatumų kalba.
O jeigu apie veiksmus, tai norisi paklausti — kur "Maršalo planas" Ukrainai ir Baltarusijai? Atsako vadinamasis ES užsienio reikalų ministras Žozepas Borelis: "Europos Sąjunga — tai ne labdaros organizacija ir ne bankomatas". Kitaip tariant, visko norime, bet už nieką nemokėsime — padėsime "protingu" patarimu ir tuščiu pažadu.
Tokiu būdu, šiandieninis Briuselis, o kartu su juo Berlynas ir Paryžius, daro ne tai, ko reikia Europos autoritetui ir įtakai stiprinti, o daro tai, kas žlugdo šį autoritetą ir įtaką, bet net tai daro blogai, tik imituodami aktyvumą. Gėda dėl tokios Europos, ir kalta ne tiek kokia nors Amerika, kuri nori ją kontroliuoti, kiek ji pati.
Jeigu šiuo atveju kalbėtume apie Lietuvą, tai ji laiminga vien todėl, kad Tichanovskaja yra Vilniuje, ir Makronas atvažiavo būtent į Lietuvos sostinę; kad Prancūzijos vadovas plėtoja lietuvišką požiūrį į situaciją Baltarusijoje ir kad jis griežtina toną Rusijos atžvilgiu dėl "Berlyno paciento".
Problema ta, kad tai, kas tinka ir patinka Lietuvai, nebūtinai gerai Europai. Tačiau Prancūzija ir Vokietija, kurios turėtų mąstyti plačiau ir veikti strategiškai, šiandien nusileidžia į žemesnį politinį lygmenį — virsta "maža valstybe", kuri vykdo nesąmoningą užsienio politiką, dažnai nederančią su jos objektyviais (o ne išgalvotais) nacionaliniais (pirmiausia ekonominiais) interesais. Visai kaip Lietuva...
Apibendrinant galima pažymėti, kad bendras vaizdas susideda iš gabaliukų, ir tie gabaliukai šiandien Europoje formuoja bendrą jos politinės degradacijos iki "lietuviško lygio" (kaip europinio reiškinio) paveikslą.
Sugriauti lengva — atstatyti sunku...
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
