Vokietijos vadovybei nurodoma į nepateisinamas viltis Amerikoje, kurios gali pakeisti ne tik Vokietiją, bet ir visą Europos Sąjungą. Tai daro ne opozicija, o pagrindinis sąjungininkas kuriant vieningą Europą — Prancūzija. Iš tiesų, Vokietijos valdžia neseniai pasakė tai, kas tiesiogiai prieštarauja Europos suvereniteto idėjai. Tačiau būtent jo stiprinimas Paryžiuje buvo vadinamas pagrindiniu strateginiu tikslu — ir Berlynas, nors ir santūriai, tačiau tam pritarė. Ką mes girdime dabar?
Viskas prasidėjo nuo Amerikos rinkimų išvakarėse "Politico" paskelbto straipsnio "Europai vis dar reikalinga Amerika — kas beateitų į Baltuosius rūmus, mes turime būti kartu". Jį parašė gynybos ministrė ir oficiali CDU vadovė Annegret Kramp-Karrenbauer (A. K. K.), žlugusi Merkel (ji beveik prieš metus atsistatydino iš valdančiosios partijos vadovės posto, tačiau dėl pandemijos CDU negali susirinkti suvažiavimui ir pasirinkti vadovą) įpėdinė.
Straipsnio patosas yra tas, kad Vokietijoje ir visoje Europoje auga antiamerikietiškos nuotaikos (apie Trampo antieuropietišką politiką nekalbama — visi tai supranta), tačiau "yra neišvengiamas strateginis tvirtų transatlantinių santykių poreikis — tiek mūsų pusėje Europoje, tiek, aš tvirtai tikiu, Vašingtone". JAV rinkimų išvakarėse Europa turi parodyti Amerikai, jog kad ir kas laimi, europiečiai yra "pasirengę stiprinti ir ginti mūsų bendrą Atlanto paveldą". Tokia ištikimybės priesaika — tačiau nurodant tris svarbiausias šios bendros JAV ir Europos kovos už jų vienybę sritis. Visi trys labai ryškūs.
Pirmasis yra stiprinti karinį Vokietijos ir visos Europos potencialą, nepaisant įžūlumo ir prieštaravimų, nes "naujoji pasaulinė strateginė aplinka pareikalaus, kad europiečiai spręstų kur kas daugiau saugumo problemų nei anksčiau, ypač būtina spręsti bet kokius iššūkius, kylančius mūsų vyriausybei artimiausioje Europos vietoje". A. K. K. juos net išvardija — "europiečiai sugeba sustiprinti savo buvimą ir, jei reikia, demonstruoti jėgą Baltijos ir Šiaurės jūrose, Vidurio ir Rytų Europoje, Balkanuose, Vidurio Rytuose, Viduržemio jūroje ir į pietus nuo Sacharos".
Tai yra, Europa prisiima daugiau atsakomybės už savo saugumą? Jei ji aktyviau dalyvaus Vidurio Rytuose ir Centrinėje Afrikoje, tada ji tikrai užtikrins savo saugumą net ir NATO? Ne, nereikia skubėti daryti išvadų — A. K. K. veda visiškai kita linkme.
Nes antrasis žingsnis yra raginimas dar labiau sujungti Vakarus ir sudaryti pačią Transatlantinę prekybos ir investicijų partnerystę, kurią nesėkmingai bandyta sukurti per antrosios Obamos kadencijos metus. Šis susitarimas, "prekybos ir finansinė NATO", galutinai įtvirtintų suvienytus Vakarus, nes tai būtų didžiulis žingsnis kuriant bendrą viskam ir visiems skirtą rinką, be to, rinką, kurią labiau reguliuotų pasaulinės korporacijos, o ne nacionalinės vyriausybės.
Derybos žlugo valdant Obamai, nes Europos vyriausybės nenorėjo atiduoti per daug galių transnacionalinėms jėgoms. Tačiau dabar A. K. K. siūlo "būti ambicingiems sudarant prekybos susitarimą", nes būtina "apginkluoti Vakarus bendrais ekonominiais svertais, kurių jiems reikia dabartinėje pasaulinėje konkurencijoje ir kovoje dėl rinkų, taisyklių, vertybių, normų ir įtakos".
Ir apskritai "jokia kita politika neduos galingesnio postūmio augimui ir nesiųs aiškesnio signalo Pekinui ir visam pasauliui, kad esame pasirengę ginti savo vertybes ir verslo taisykles". Akivaizdu, kad čia kalbama visai ne apie verslą, o apie geopolitinę konfrontaciją, apie bandymą suburti besiplečiančius Vakarus ir sujungti juos radikaliausiu būdu. Bendroji rinka dabartinėje eroje yra beveik visas vienos valstybės analogas, tai yra, Europos Sąjungai siūloma atimti iš savęs (dar nebaigtą nei iš apačios, nei iš nacionalinių valstybių pusės, nei iš viršaus, iš karinio-politinio aljanso su Jungtinėmis Valstijomis pusės) suverenitetą vienos transatlantinės supervalstybės naudai.
Ir norėdama pašalinti visas svajones apie Europos suverenitetą, A. K. K. kalba apie trečiąją kryptį: "Strateginės Europos nepriklausomybės iliuzijos turi būti nutrauktos. Europiečiai negali pakeisti Amerikos, kaip šalies, užtikrinančios mūsų saugumą, vaidmens. <...> Amerika ir Europa turi visiškai pripažinti realybę, kad Jungtinės Valstijos yra įpareigotos vykdyti branduolinę atgrasymo priemonę Europos žemyne".
Taip, viskas yra nepaprastai paprasta — "Jungtinėms Valstijoms tai reiškia, kad jos turi ir toliau dengti Europą savo branduoliniu skėčiu. Savo ruožtu Vokietija turi skubiai nuspręsti likti NATO branduolinėje programoje ir toliau būti patikima branduoline partnere, skirdama tam reikalingas biudžetines ir karines lėšas".
Nesvarbu, kad keturi penktadaliai vokiečių palaiko amerikiečių branduolinių ginklų išvedimą iš Vokietijos — FRG Atlanto elitas ketina ir toliau ignoruoti savo gyventojų nuomonę.
Nemanykite, kad tai tik Annegret Kramp-Karrenbauer pozicija. Ne, tai yra ir Angelos Merkel pozicija, ir apskritai konsoliduota viso sisteminio Vokietijos elito pozicija (kuriam priešinasi kairieji ir dešinieji kontrelitai — "Kairieji" ir "Alternatyva Vokietijai"). Sveikindama Baideną, Merkel pasakė tą patį — "transatlantinė draugystė nepakeičiama, jei norime susidoroti su laikmečio iššūkiais", "tai yra mūsų bendra vertybė. Turime toliau dirbti kartu, nuolat suburti naujas vokiečių ir amerikiečių, europiečių ir amerikiečių kitų kartų kartas".
Taip, Merkel taip pat mini didesnę Europos atsakomybę: "Šioje partnerystėje turime prisiimti daugiau atsakomybės, <...> Amerika buvo ir tebėra svarbiausia mūsų sąjungininkė, tačiau iš mūsų tikimasi — ir teisingai, aktyvesnių žingsnių užtikrinant savo saugos ir apsaugos principus pasaulyje". Tačiau tai yra atsakomybė už Atlanto aljansą ir dar glaudesnė, atsižvelgiant į Berlyno raginimus labiau skatinti prekybos ir finansinę dviejų Atlanto dalių integraciją.
Ne be reikalo amerikiečiai jau 75 metus augina Vokietijos elitą — dabar jie demonstruoja savo pasirengimą būti labiau atlantistais nei amerikiečiais, džiaugdamiesi Trampo pasitraukimu. Per anksti džiaugiatės? Žinoma, nes trampizmas, tiksliau, Amerikos nacionalizmas, kuris Europoje mato konkurentą ir nori susilpninti tarptautines struktūras, niekur nedings — ir dar bandys revanšuoti. Tačiau ir dabar Europoje daugelis yra nepatenkinti vokiečių noru "sustiprinti Atlanto broliją", pavyzdžiui, Prancūzija, kuri reikalauja, kad reikia judėti link Europos suvereniteto.
Emanuelis Makronas dar neatsakė į A. K. K., tačiau "Le Figaro" pasirodė straipsnis "Pavojinga Vokietijos iliuzija", kuriame kritikuojamas Vokietijos ministro raginimas išsklaidyti "Europos strateginės autonomijos iliuziją":
"Tai yra stiprus smūgis Prancūzijos doktrinai, kuri visada pasisakė už strateginę Europos nepriklausomybę. Emanuelis Makronas ne kartą pabrėžė, kad Europos Sąjunga "nebegali perkelti savo saugumo vien tik JAV".
A. K. K. atvirai nemini Prancūzijos ir jos prezidento, tačiau bando pakenkti Prancūzijos iniciatyvoms formuoti "Europos suverenitetą". Kalbėdamas karo akademijoje 2020 metų vasarį Makronas pasiūlė "strateginį dialogą" Prancūzijos Europos partneriams aptarti "atgrasantį Prancūzijos branduolinio arsenalo vaidmenį mūsų kolektyviniame saugume".
Vokietijos gynybos ministrė yra pasirengusi padalinti prancūzų lėktuvnešį ir Paryžiaus vietą JT Saugumo Taryboje, tačiau sielos gilumoje jos nedomina galų gaidys, kuris ir toliau puikuojasi, nepaisant retėjančių plunksnų. Ji tiki tik didžia Amerika su savo branduoliniu skydu. Ji nesupranta, kad vieną dieną amerikiečiai gali paprasčiausiai jos atsisakyti, kaip tai darė su Prancūzija tarpukariu. Ji nenori savarankiškai stiprinti gynybos, padedama artimiausių kaimynų.
Tai yra visiškai teisingos išvados, nes net ir dabartinis Prancūzijos politinis elitas, taip pat išauklėtas ištikimybės "Atlanto solidarumui" dvasioje, išlaiko nepriklausomo geopolitinio mąstymo ir istorinės atminties liekanas. Berlyne didžioji dalis politinės klasės to visiškai neturi, o tai, beje, verčia labai abejoti dabartinio Vokietijos elito sugebėjimu sėkmingai vadovauti Europos integracijos procesui. Galų gale, jei tu statai ne "Ketvirtąjį reichą" ir ne "Europos bendruosius namus", o transatlantinės imperijos Babelio bokšto galinį sparną, tai kas tave seks?
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
