Anksčiau buvę veiksmingi metodai staiga suveikia priešingai, ir skrisdami atgal kaip bumerangas, skaudžiai muša per galvą. Ir sparčiai besikeičiantis pasaulis atrodo kur kas niūresnis, nei buvo vos prieš porą savaičių.
Taigi, pats laikas pereiti prie įprasto lenkų užsiėmimo: ieškoti kaltų.
Lenkijos specialiųjų tarnybų koordinavimo ministro atstovas spaudai Stanislavas Žarinas nepuolė išradinėti dviračio ir pasuko link klasikos: dėl visko kalta Rusija. Pasak jo, Maskva siekia užpulti Varšuvą informaciniame lauke, piešdama neigiamą Lenkijos valstybę tiems, kurie nuolat kelia problemų, ir bandydama sugadinti šalies reputaciją, pasitelkdama "melą, manipuliavimą Lenkijos, NATO ir Vakarų įvaizdžiu".
Savo ruožtu šalies vadovas pasirodė kiek originalesnis. Prieš porą dienų Andžejus Duda sakė, kad kairiųjų liberalų elito atstovai "bet kokia kaina bandys pasiekti valdžios pasikeitimą Lenkijoje". O vėliau jis apkaltino žmones, kurie "daugelį metų mokėsi Lenkijos Liaudies Respublikos slaptosiose tarnybose" ir džiaugėsi palaikymu "įvairiuose Vakarų Europos sluoksniuose", perversmo organizavimu.
Socialistinės Lenkijos specialiųjų tarnybų (kurios nustojo egzistuoti daugiau nei prieš trisdešimt metų) agentų, dabar dirbančių net ne su Rusijos, o su Vakarų Europos įtakingomis pajėgomis, įvaizdis yra toks nepaprastas, kad susidaro ryškus įspūdis: Duda nervinasi.
Ir yra dėl ko, nes jo ir jo bendradarbių padėtis tampa sudėtinga ir blogėja mūsų akyse — tiek šalies viduje, tiek tarptautinėje arenoje.
Lenkijoje auga socialinis ir politinis skilimas.
Naująjį jo raundą išprovokavo pačios valdžios institucijos, neseniai sugriežtinusios valstybės politiką abortų srityje, o tai sukėlė didelio masto protestus — "moterų streiką".
Vėliau įtampa sustiprėjo ir tarp valdžios: tarp prezidento ir ministro pirmininko, tarp prezidento ir parlamentinės "Teisės ir teisingumo" frakcijos (PiS) ir t.t. Be abortų klausimo, kuriame konservatoriai susiskirstė į tuos, kurie mano, kad būtina pristabdyti temą, sukėlusią tokį rimtą visuomenės nepasitenkinimą, ir tuos, kurie įsitikinę, kad reikia ją spausti iki galo (beje, Duda priklauso pastariesiems), yra ir kitų konfliktų. Pavyzdžiui, šalies parlamento svarstomos skandalingos gyvūnų apsaugos įstatymo pataisos, kurios, be kita ko, draudžia auginti gyvūnus kailiams ir natūraliai sukėlė nepasitenkinimą tarp žemės ūkio verslo atstovų ir juos palaikančių grupių.
Tačiau Lenkijos vadovybei galvos skausmo pasirodė per mažai, ji prisidėjo naujų problemų. Tai paslaptinga istorija, kur praeitą savaitę Varšuvoje įvyko sunkus — jei ne žiaurus — Nepriklausomybės maršo dalyvių išvaikymas. Keista, kad tai kasmetinis lenkų nacionalistų renginys, kuris yra svarbus dabartinės šalies valdžios ramstis. Prieš dvejus metus renginyje dalyvavo Andžejus Duda, ministras pirmininkas Mateušas Moravieckis ir PiS lyderis Jaroslavas Kačinskis.
Kyla logiškas klausimas: ar, atsižvelgiant į visus epideminės padėties apribojimus, tikrai reikėjo imtis tokių priemonių? Taigi dabar Varšuvoje vyksta aukšto lygio procesai dėl to, kas atsakingas už įvykį, kuris labai primena šalies vadovybės šūvį sau į koją.
Padėtį apsunkina tai, kad vidinės Lenkijos bėdos turi atvirai nepalankų užsienio politikos pagrindą. Pagrindinis jo veiksnys yra didėjanti Džo Baideno pergalės tikimybė JAV rinkimuose (tiksliau, po rinkimų).
O štai Lenkijos vadovybė šiuo atveju turi visą krūvą grėsmingų problemų.
Pirmoji problema yra grynai ideologinė: kiek tradicinias vertybes ginantis amerikiečių patriotas Donaldas Trampas simpatiškas Lenkijos konservatoriams, jiems lygiai taip pat atgrasūs kairieji liberalai, kurie vis labiau dominuoja JAV demokratų partijoje.
Antroji problema yra operatyvinė-politinė. Ekspertai piktžodžiauja, kad Lenkijos vadovybė dėl užmegztų ryšių su dabartine administracija ketverius metus pirmenybę teikė visus klausimus su JAV spręsti per Baltuosius rūmus, atsisakydama kitų sąveikos kanalų. Tačiau panašu, kad dabar "Vašingtono pelkė" keršija ir tokia ištikimybė renegatui Trampui gali pakenkti jam prijaučiantiems iš Varšuvos.
Ir galiausiai trečioji problema: strateginė ir geopolitinė. Varšuvos entuziazmo dėl galimo Baideno prezidentavimo stoka yra ypač ryški šalia audringo Vakarų Europos džiaugsmo tuo pačiu klausimu. Matyt, Berlynas, Paryžius ir Briuselis yra įsitikinę, kad jiems bus lengviau derėtis su naujuoju "Ovaliojo kabineto" šeimininku.
Kita vertus, Lenkijos vadovybė atkreipė dėmesį į senojo ir naujojo pasaulio susiskaldymą, o tai leido jai užimti nemandagią, šmaikščią poziciją susidūrus su ES. Naudodama Vašingtoną kaip priedangą, Varšuva gavo galimybę daryti spaudimą, reikalauti, šantažuoti Vakarų Europą įvairiausiais klausimais — nuo ES subsidijų iki "Nord Stream-2".
Jei Europa ir JAV bent iš dalies gali sumažinti įtampą santykiuose, valdantysis Lenkijos elitas turi rimtų šansų atsidurti tokioje padėtyje, kur jų skandalingumo, fantastiškų ambicijų ir ideologijos, "nepadorios" liberalaus požiūrio į pasaulį atžvilgiu, nereikės niekam už šalies ribų.
Kažkas gali paklausti: o kaip yra su Vakarų palaikoma Lenkijos rusofobija, kurią Lenkijos vadovybė naudoja taip galingai?
O tai apskritai nėra problema. Antirusiška Lenkijos politika yra pastovi, nepaisant to, kokia politinė jėga yra valdžioje. Pagrindinė PiS oponentė, Pilietinės platformos partija, galės atlikti šią funkciją taip pat sėkmingai. Tačiau jos liberalioji ir europietiškoji pozicija garantuoja Varšuvos virtimą daug tinkamesne Vakarų Europos partnere ir priimtina partnere Amerikos demokratams.
Nenuostabu, kad esant tokioms aplinkybėms Lenkijos vadovybė vis labiau nervinasi ir vėl aktyviai ieško priešų tiek šalies viduje, tiek užsienyje. Na, rytų kryptis šia prasme tradiciškai yra pati perspektyviausia.
Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
