Prancūzijos užsienio reikalų ministras pasidalino humanitarinės misijos, kurią jo šalis organizavo Kalnų Karabacho žmonėms, detalėmis. Kalbama apie chirurgų ir medicininės bei chirurginės įrangos siuntimą į regioną.
Savo ruožtu JAV visiškai apsiribojo penkių milijonų dolerių skyrimu Tarptautiniam Raudonojo Kryžiaus komitetui ir kitoms nevyriausybinėms organizacijoms, teikiančioms pagalbą žmonėms, nukentėjusiems nuo neseniai paūmėjusio konflikto.
Akivaizdus Paryžiaus ir Vašingtono entuziazmo dėl Karabacho sureguliavimo trūkumas — tiek retorikoje, tiek veiksmuose — patvirtina Sergejaus Lavrovo, kuris paminėjo jų "įžeisto pasididžiavimo" demonstravimą, teisingumą.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas sakė tą patį, ironiškai pažymėdamas, kad JAV ir Prancūzija, "nors ir pavėluotai, vis dėlto taip pat išreiškė teigiamą požiūrį į pasiektą susitarimą".
Ir pagal nusistovėjusią tradiciją, Ankara nesivaržė parinkdama žodžius. Turkijos prezidento atstovas spaudai sakė, kad Vakarai, kuriems atstovauja NATO ir ES, trisdešimt metų nesugeba pateikti "konkrečių ir realių pasiūlymų" dėl Karabacho konfrontacijos, o Rusija ir Turkija sugebėjo "pasiekti tarpusavio supratimą".
Iš karto pradėjo rašyti, kad susitarimai dėl Kalnų Karabacho pasirodė esąs Vakarų skaudus pralaimėjimas — ypač JAV ir Prancūzijai, kurios kartu su Rusija yra ESBO Minsko grupės pirmininkės ieškant būdų taikiai išspręsti šį konfliktą.
Anot "The National Interest" žurnalistų, Vakarai šį kartą sugebėjo viską pramiegoti. Jie nesitikėjo ir karo veiksmų atnaujinimo, ir pasirašytos sutarties, pagal kurią Rusijos taikdariai pateko į regioną. Leidinys apkaltino Amerikos žvalgybą, kuri, jo žiniomis, net negalėjo gauti informacijos apie Putino ir Erdogano derybas, o rezultatas buvo jautrus JAV pozicijos susilpnėjimas regione.
Tačiau iš tikrųjų padėtis yra dar blogesnė, nes pozicija "žvalgyba blogai atliko darbą" leidžia pridengti daug didesnio masto JAV nesėkmės pobūdį šioje istorijoje.
Nepaisant palyginti lokalaus konflikto pobūdžio, Karabacho sureguliavimas žymi iš esmės naują pokyčių, kuriuos išgyvena pasaulinė politinė sistema, etapą. Tai buvo pirmas kartas, kai Jungtinės Valstijos ir Europa buvo iš karto nereikalingos ir nepageidaujamos partnerės visoms susijusioms šalims.
Svarbiausias Vakarų hegemonijos žymuo per pastaruosius tris dešimtmečius buvo jų visur ir plačiai paplitusi paklausa. Bet kokioje situacijoje, bet kokiame konflikte — net ir reikšmingoje vidaus politikos dalyje įvairiose šalyse — visada buvo jėgų, kurios kreipėsi į Vakarus, kreipėsi į juos paramos, tikėjosi pagalbos ir dažnai ją vienaip ar kitaip gaudavo.
Kaip išraiškingą šio požiūrio pavyzdį galime prisiminti 2014 metų pavasarį Kryme vykusį epizodą, kai Ukrainos kariškiai bandė "šturmuoti" Rusijos karinį objektą šaukdami "Amerika su mumis". Tai, žinoma, atrodo juokingai, bet kartu labai tiksliai atspindi nemažos dalies žmonių, įskaitant aukšto rango, mąstymo būdus visoje planetoje — nuo Baltarusijos iki Venesuelos, nuo Sirijos iki Honkongo.
Be to, šią padėtį tikslingai palaiko Vakarai, kurie, žinoma, yra suinteresuoti išlikti galutine tiesa ir turėti, jei ne kontrolinį akcijų paketą, tai bent veto teisę kiekvienai pasaulio problemai ir konfliktui. Iš tikrųjų tai yra vienas iš pagrindinių jų geopolitinio dominavimo komponentų.
Dabartinis padėties Karabache sureguliavimas pasirodė unikalus tuo, kad Vakarus nuo jo iškart atkirto visos dalyvaujančios šalys. Tai dar įspūdingiau, nes derybų procesas akivaizdžiai nebuvo lengvas, o tai atsispindėjo oficialiuose dalyvaujančių sostinių pareiškimuose, kurie abipusiai buvo gana atšiaurūs.
Tačiau vietoj to, kad pagal nusistovėjusią pasaulinę tradiciją prašytų dalyvauti JAV ar Europą, kad sustiprintų savo pozicijas, visi vieningai laikėsi įsitikinimo "mes tai išsiaiškinsime tarpusavyje".
Ir jie tikrai išsiaiškino — jau vėliau, pateikdami Vakarams su likusiu pasauliu pasiektų susitarimų faktą ir net jau juos įgyvendinę.
Taigi buvo padarytas labai galingas smūgis kitam JAV įtakos ir pretenzijų į ypatingą statusą pasaulio sistemoje kertiniam akmeniui. Kaip rodo praktika, po pirmojo bandymo — tuo labiau sėkmingo — tikrai bus kiti.
Nenuostabu, kad amerikiečiai mieliau vertina įvykį kaip atsitiktinę savo žvalgybos nesėkmę. Tai yra paprasčiau ir patogiau, nei suvokti ir juo labiau viešai pripažinti, kad iš tikrųjų konflikto suvaldymas Kalnų Karabache reiškia dar vieną tektoninį poslinkį pasaulio politinėje sistemoje, kuris palaipsniui atima iš JAV ir visų Vakarų išskirtinį statusą joje.
Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
