Renginyje dalyvavo pirmaujančių Europos valstybių ir JAV lyderiai, taip pat JT ir PSO vadovai. Kitos valstybės, įskaitant Rusiją, Kiniją ir Indiją, net nebuvo pakviestos.
Iš esmės nereikėtų stebėtis, nes, kaip pažymėjo oficiali Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova, diskusijos metu šios šalys buvo vertinamos kaip grėsmės ir varžovės, su kuriomis reikia kovoti, ir renginys eilinį kartą parodė Vakarų norą derėtis siauru ratu, primetant savo sprendimus kitiems per "taisyklėmis paremtos pasaulio tvarkos" prizmę.
Tačiau panašu, kad tai tik viena iš priežasčių, kodėl organizatoriai pirmenybę teikė būtent tokiai dalyvių sudėčiai. Verta priminti, kad per pirmuosius trisdešimt savo darbo metų — nuo 1962 metų — Miuncheno konferencija buvo NATO valstybių narių karinių ir politinių lyderių forumas, ir tik 1990-aisiais ji buvo išplėsta įtraukiant ne Vakarų šalis, įskaitant Indiją, Kiniją, Japoniją, Rusiją ir taip toliau.
Pasirodo, kad renginys tiesiog grįžo ten, nuo kur ir prasidėjo. Tačiau didelėje tokio pobūdžio politikoje grįžimas prie ištakų visada liudija apie išgyvenamus sunkius laikus ir krizės reiškinius, kas visiškai pritaikoma šiuolaikiniams Vakarams.
Penktadienį JAV ir Vakarų Europos vadovai iš tikrųjų diskutavo, prieš ką ir kokia forma jie draugaus. Tačiau prieš penkiasdešimt metų Miuncheno forume nebuvo tokios problemos — tada tai buvo bendraminčių, kurie petys į petį stovėjo prieš TSRS vadovaujamą socialistinį bloką, susitikimai.
Dabar pagrindinis Vakarų pasaulio vadovybės uždavinys yra įveikti kasdien didėjančias vidines trintis ir būtinybė susitarti tarpusavyje, o paskirto bendro varžovo buvimas procesui mažai padeda.
Priešingos pusės dalyvavimas tokio pokalbio metu būtų nederamas, nes pastarajam būtų suteikta galimybė pasišaipyti iš susiskaldymo ir net pilti žibalo į ir taip didelių nesutarimų ugnį.
O tie eilinį kartą aiškiai pareiškė apie save.
Džo Baidenas — beje, tai buvo pirmoji dabartinio JAV prezidento kalba Miuncheno konferencijoje per 58 metus — pareiškė, kad "Amerika grįžo". Jo kalba visiškai atitiko tradicines JAV vėžes, iš kurių jas bandė išstumti Donaldas Trampas. Amerikos lyderis kalbėjo apie būtinybę ginti puolamą demokratiją ir apie tvirtą transatlantinę partnerystę, kurios kertinis akmuo yra bendradarbiavimas su Europa.
Tokiame fone Prancūzijos prezidento kalba atrodė kaip aiški atskalūnybė. Emanuelis Makronas atkreipė dėmesį į NATO inertiškumą, jog organizacija neturi aktualių politinių tikslų ir aiškios strateginės koncepcijos. Ši mintis yra jo idėjos apie faktiškai Šiaurės Atlanto aljanso, sukurto kovai su Varšuvos paktu, tačiau ir toliau mąstančio "geostrateginėje logikoje, kurios nebėra ir kuri vis skaldo Europą", beprasmiškumą šiuo metu tęsinys.
Vokietijos kanclerė taip atvirai nebuvo opozicijoje. Priešingai, savo kalboje ji stengėsi kiek įmanoma sušvelninti aštrius kampus, daugiausia dėmesio skirdama transatlantinio bendradarbiavimo sėkmei ir jo perspektyvoms. Visų pirma, ji dar kartą patvirtino Vokietijos ketinimą padidinti gynybos išlaidas iki dviejų procentų BVP, išdidžiai pabrėždama, kad jie jau pasiekė pusantro procento (per beveik 20 metų, praėjusių nuo tada, kai Berlynas pirmą kartą prisiėmė tokį įsipareigojimą dar 2002 metais).
Tiesa, jos kalba nepadarė didelio įspūdžio net vokiečių žurnalistams, kurie sarkastiškai pažymėjo, kad Vokietija, žinoma, "mėgsta kalbėti apie bendradarbiavimą, bet iš tikrųjų dažnai veikia pirmiausia atsižvelgdama į savo interesus".
Ir realybė tai patvirtina.
Vokietijos leidiniuose diskutuojama apie aklavietę, kurioje atsidūrė naujoji JAV administracija dėl "Nord Stream-2". Baltieji rūmai yra nepaprastai suinteresuoti atkurti glaudų bendradarbiavimą su Berlynu, kas, be kita ko, turėtų tapti svarbiausiu simboliniu gestu ardant Trampo užsienio politikos palikimą. Štai tik Vokietijos valdžia užsispiria, saugodama dujotiekį. Galiausiai Vašingtonas yra priverstas jai nusileisti, o tai, savo ruožtu, daro destruktyvų poveikį Amerikos vidaus partijų konsensusui, kuris reikalauja bet kokiomis priemonėmis užgniaužti projektą.
Vakarų išrinkto požiūrio į skylių užtaisymą santykiuose ir partnerystės atkūrime — ir neišvengiamos nesėkmės — priežastis yra metodologinė ir strateginė klaida.
"Draugystės prieš ką nors" principas, kaip bendradarbiavimo pagrindas, gali būti gana produktyvus, tačiau trumpą laiką ir esant labai specifinėms aplinkybėms. Šia prasme TSRS sąjunga su Jungtinėmis Valstijomis ir Didžiąja Britanija Antrojo pasaulinio karo metu yra parodomoji — kai bendras priešas yra toks pavojingas, visi kiti santykių aspektai nueina į antrą planą. Tačiau kai tik išnyksta vienijantis veiksnys, vėl ima dominuoti objektyvūs prieštaravimai ir konfliktai.
JAV bando iš naujo surinkti transatlantinį aljansą, primindamos Šaltojo karo laikų patirtį, kai Vakarų pasaulis iš tikrųjų priešinosi socialistinei stovyklai. Bet tai buvo tik dalis pamatų, ant kurių buvo kuriama ta partnerystė. Vis dėlto ten vyravo teigiama darbotvarkė — socialinių, ekonominių ir politinių interesų artumas, ant ko ir buvo pastatyti kolektyviniai Vakarai, kaip pasaulis yra įpratęs juos matyti.
Dabar galima iki užkimimo šaukiant telkti gretas prieš Rusijos ar Kinijos grėsmę, tačiau tai nepakeis fakto, kad Vakarų šalių interesai objektyviai skiriasi ir dažnai tiesiog prieštarauja vieni kitiems.
Senovės išmintis byloja, kad du kartus neįmanoma įbristi į tą pačią upę. Tai tiksliausiai atspindi šiuolaikinių Vakarų situaciją. Jie tai nuoširdžiai bando grįžti į praeitį, tai uoliai imituoja tokius bandymus, tik dabar tai išties visai kita "upė".
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
