Chkalovo Novosibirsko aviacijos gamykla stato dar tris sunkiojo smogiamojo bepiločio S-70 "Ochotnik" bandomuosius pavyzdžius. Mašinos yra nuolat tobulinamos, jas planuojama prijungti prie skrydžio bandymų 2022–2023 metais. Reikšmingi pakeitimai palietė jau antrą bepilotį "Ochotnik", atsižvelgiant į visus pirmojo bandymus (skrydžio bandymai prasidėjo 2019 m. rugpjūtį). Baigiama kurti orlaivio konstrukcija, borto radioelektroninės įrangos sistemos ir variklis (turboreaktyvinis variklis AL-41F be degimo kameros — kad sumažintų šiluminį ir radarinį aptinkamumą). Pasak RIA Novosti šaltinio Rusijos karinės pramonės komplekse, trečiasis ir ketvirtasis bepiločiai orlaiviai faktiškai atitiks serijinę versiją.
Sausio pradžioje skrydžio bandymų Ašuluko poligone metu pirmasis "Ochotnik" sėkmingai pataikė į ant žemės esančius taikinius 500 kilogramų bombomis. Ekspertų teigimu, naujausias taikymo ir navigacijos kompleksas leidžia naudoti laisvai krentančius (iš fiuzeliažo skyriaus) šaudmenis su labai tikslaus valdomojo ginklo efektyvumu. "Ochotnik" gali autonomiškai pataikyti į stacionarius ir ribotai judančius taikinius su iš anksto žinomomis koordinatėmis, išorinės korekcijos (taikinių nurodymai ore) leidžia smogti dar tiksliau. Specialiai Rusijos sunkiajam bepiločiui kuriamos valdomosios raketos "oras-oras" ir "oras-žemė".
Sunkiai aptinkamo bepiločio "Ochotnik", turinčio didžiulį ginklų arsenalą, kovinė misija yra tolimi žvalgybiniai skrydžiai ir didelio tikslumo smūgiai priešo gynybos (teritorijos) gilumoje. Analogų pasaulyje nėra. Anksčiau amerikiečių žurnalas "Forbes" pranešė: skirtingai nei JAV karinių oro pajėgų "darbinis arklys" MQ-9 "Reaper", Rusijos žvalgybinis ir smogiamasis dronas skirtas ne kovai su sukilėliais (be oro gynybos sistemų), bet visapusiškiems kariniams konfliktams. Jis gali gabenti žvalgybos priemones ir daugiau nei 6 tonas bombų arba "oras-žemė" ir "oras-oras" raketas maždaug 5 000 kilometrų atstumu. "Ochotnik" turi "precedento neturinčias galimybes" ginklų nuotolio ir įvairovės atžvilgiu.
Žudantis palyginimas
XXI amžiaus pradžioje karinių oro nepilotuojamų madų ir technologijų įstatymų leidėjais buvo laikomos Izraelis ir JAV. Neseniai Turkija pabandė juos pasivyti ir aplenkti, ką įrodo efektyvūs smogiamųjų "Bayraktar TV2" veiksmai Karabacho konflikto metu. Rusija pradėjo plėtoti nepilotuojamų aparatų tematiką aviacijos ir kosmoso pajėgų interesais palyginti neseniai ir labai įtikinamai. Pirmuoju sėkmingu projektu tapo žvalgybinis ir smogiamasis nepilotuojamas skraidantis aparatas "Orion-3", kuris buvo pradėtas eksploatuoti 2020 m. (sparno ilgis — 8 m, kilimo svoris — 1 tona, naudingoji apkrova — iki 250 kg, kreiserinis greitis — 120 km / h, laikas ore — 24 val.). Tačiau tikru technologiniu proveržiu ir rimta pretenzija į lyderystę pasaulyje tapo S-70 "Ochotnik". Norint palyginti, su juo į vieną eilę reikia statyti šiuolaikines užsienio mašinas iš sunkiausių žvalgybinių ir smogiamųjų bepiločių orlaivių klasės, o tai — Izraelio "IAI Eitan", Turkijos "Bayraktar Akinci", JAV "MQ-9A Reaper". Kalbant apie pagrindines charakteristikas — nuotolį, greitį ir smūgio galimybes — palyginimas konkurentams yra mirtinas.
"Ochotnik", turėdamas mažiausią sparno ilgį (19 m), gali savo vidiniuose skyriuose (kad būtų sunkiau aptikti) nešti arsenalą, sveriantį iki 6 tonų. Artimiausias pagal keliamąją galią "IAI Eitan" sugebės "įveikti" tik 2 tonas šaudmenų (ant pakabos, dėl ko juos būtinai aptiks priešo radarai). Vadinasi, vienas Rusijos "Ochotnik" kovinėmis sąlygomis pakeis mažiausiai tris tos pačios klasės mašinas, pagamintas Izraelyje, JAV ar Turkijoje.
Yra žinoma, kad "Ochotnik" kreiserinis (ikigarsinis) greitis — 1000 km / h — yra daugiau nei du kartus didesnis už maksimalias artimiausio konkurento "MQ-9A Reaper" galimybes (480 km / h). Tuo pačiu metu bepilotį orlaivį planuojama naudoti kaip varomąjį su penktosios kartos naikintuvu Su-57, kurio viršgarsinis kreiserinis greitis (2100 km / h) leidžia spėti, kad 1000 km / h ne riba bepiločiui "Ochotnik". Ir, galbūt, praktinės nepilotuojamo skraidymo aparato lubos — 20 km.
Virš viršutinės ribos
Galima pastebėti, kad rusiškas bepilotis orlaivis yra daug sunkesnis nei užsienio analogai, jis yra aprūpintas turboreaktyviniu (o ne turbopropeleriniu) varikliu, turi dirbtinį intelektą ir "skraidančio sparno" formą. Apskritai jis primena ateivių erdvėlaivį iš fantastikos filmo, ir tai tik pabrėžia Rusijos fenomenalų technologinį atotrūkį.
Siauras šalių, galinčių sukurti sunkius žvalgybinius ir smogiamuosius bepiločius sunkiai aptikimus radarų, ratas. Kiekvienas pastebimas "Ochotnik" judesys yra kruopščiai ir šališkai analizuojamas už vandenyno, tačiau kažkas trukdo Vakarų "partneriams" pasiekti panašių techninių savybių.
Pavyzdžiui, panašus amerikietiškas sunkiojo bepiločio X-47B ("Northrop Grumman") projektas stringa, nors pirmasis skrydis įvyko 2011 m., kai "Suchoi" korporacija pradėjo kurti "Ochotnik". Brangaus perspektyvaus bepiločio pritaikymą karinėms jūrų pajėgoms UCLASS Pentagonas pradėjo 2013 metais. Buvo planuojama, kad mašina bus parengta eksploatuoti iki 2020 metų, tačiau kažkodėl JAV karinių jūrų pajėgų specialistai suabejojo denio atakos drono efektyvumu ir saugumu. Todėl pagal UCLASS programą smogiamojo drono statusas buvo laipsniškai žeminamas iki žvalgybinio, o paskui — skraidančio tanklaivio. Kita vertus, JAV karinės oro pajėgos bandė pritaikyti kaip smogiamąjį varomąjį santykinai nedidelį bepilotį XQ-28 "Valkyrie" (su 450 kg naudingąja apkrova), tačiau tai yra visiškai kita istorija.
Nepilotuojamas "Ochotnik" sugeba perrašyti smogiamosios aviacijos strategiją ir taktiką. Tačiau Eurazijos žemyne Rusijos aviacijos ir kosmoso pajėgos sprendžia pirmiausia gynybines užduotis. Smogiamosios aviacijos galimybes papildo oro gynybos ir priešraketinės gynybos sistemos, esančios palei Rusijos sienų perimetrą. Kai serijiniai bepiločiai "Ochotnik" užims savo vietą karinėse pajėgose (2025 m.), pasaulis taps stipresnis.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
