"Šalį turėtų valdyti patriotai". Bet kaip juos nustatyti?

Yra skirtumas tarp bendro principo ir įstatyminio jo įgyvendinimo. Įstatymas neturėtų būti interpretuojamas daugybe būdų

Pavyzdžiui, dar praėjusį mėnesį — taip, iš tikrųjų ir praėjusiais metais — daugelis Kinijos pareigūnų pradėjo aiškinti, kad šalies Honkongo specialųjį administracinį regioną turėtų valdyti tik patriotai, o ne tie, kurie rengė protesto akcijas — tai pirmiausia liečia išrinktus vietinio parlamento narius. Idėja kaip ir aiški, tačiau kaip šį seniai pribrendusi (ypač po 2019 metų gatvių pogromų) principą išversti į įstatymų kalbą? Kaip nustatyti patriotus ir kokios konkrečios akcijos turėtų lemti pasirinkto ar paskirto valdininko diskvalifikaciją? Beje — įdomus klausimas bet kuriai šaliai, čia galimas naudingas precedentas.

Neseniai pasibaigusioje Kinijos parlamento sesijoje buvo priimta tik bendras, rėminis nutarimas: deklaracija, kad toks įstatymas — iš tiesų rinkimų sistemos reforma — turi būti priimtas per metus. Visa kita — aktyvi diskusija visoje Kinijoje. Apie tai, kas yra patriotas, kas yra patriotizmas ir kas šiuo klausimu vyksta šalyje.

Tiesa, diskusijos vyksta ne tik Kinijoje. Žmonės, neturintys humoro jausmo — o tai yra G7, ES ir atskirai JK bei JAV —neapsaugojo savęs nuo stipraus protesto surengimo dėl būsimo įstatymo ir grasinimų sankcijomis. Tai yra, ši šalių grupė tiki, kad valstybes ir teritorijas — bent jau Kiniją — gali valdyti taip pat ir nepatriotai, žmonės, kurie šalį ar miestą nelabai ir myli. Pasveikinsime Pekiną su šiuo antivakarietiškos propagandos pasiekimu, dėl ko ji iš tiesų nieko ir nedarė.

Pasveikinus, pažiūrėsime, kaip vyksta vidinės Kinijos diskusijos šia tema. Yra netikėtumų. Aišku, kad ir ten vyriausybės patriotai kalba kalbomis apie vis daugiau patriotinių filmų ar kursų poreikį mokyklose... Bet tai tikriausiai neišvengiama. Tačiau kas iš tiesų netikėta — atradimas, kad naujoji karta (gimusi bent po 1990 metų) pasirodė patriotiškesnė už ankstesnes.

Štai ir valstybės vadovas Xi Jinpingas pareiškia, kad ši karta yra kitokia ir kai nurodytos amžiaus grupės asmuo atsiduria užsienyje, ten jis jaučiasi lygus visiems kitiems žmonėms. Tai yra, išvertus, šiandieninis jaunasis kinas nepatiria nepilnavertiškumo komplekso priešais užsieniečius.

Kinijos nacionalizmas/patriotizmas XIX- XX a. — sudėtingas dalykas. Šalis yra draskoma revoliucijų ir karų, skaidoma į dalis, jos pakrantės gabalus graužia kolonialistai (tai tas pats Honkongas, bet ne tik jis)... Ir visame pasaulyje, kur gyvena Geltonojo imperatorio palikuonys, yra užgautų patriotų, kurie įkyriai primena užsieniečiams apie tai, kiek metų kokiai civilizacijai. Garsios kinų, mėgstančių kalbėti tikra Oksfordo anglų kalba ir mokančių anglus jų kalbos, pasakojimai, pavyzdžiui, kad žodis Chinaman yra įžeidžiantis, o Chinese — ne (iš tiesų tai sinonimai). Apskritai vaizdas buvo liūdnas, nors ir suprantamas.

Bet dabar mes susiduriame su karta, kurios seneliai gyveno šalyje, kur 1949 metais (KLR įkūrimo metais) vidutinė gyvenimo trukmė buvo 35 metai, o BVP vienam gyventojui buvo 1 500 kartų mažesnis nei dabar. Šios kartos jaunimas gyvena šalyje, kurioje vidutiniškai pragyventi galima 77,3 metus, kai vienam asmeniui per metus tenka beveik penki tūkstančiai dolerių. Ir tai, pakartosime, ne skaičiai iš vadovėlio, o senelių ir anūkų asmeninės patirties realybė. Ir pinigai, tiesą sakant, visiškai siejasi su nacionaliniu pasididžiavimu, jei toks yra.

Todėl tokiose apklausose kaip "Ar laikote save patriotais?" būtent 20-30-mečiai pasirodo lyderiais. Kai jų prašo įvertinti savo pačių patriotizmą dešimties balų skalėje, gaunasi 9,57, beje per pastaruosius metus šis skaičius dar išaugo.

Atkreipkite dėmesį, kad vidurinioji karta — jų tėvai — 90-aisiais buvo kiek kitokia. Užgautas patriotizmas vis dar tebebuvo, tada jis virto vartotojų bumu — prestižiškiausių drabužių ir kitų kvepalų prekės ženklų medžiokle visose šalies ir Europos bei JAV parduotuvėse. Tuo tarpu pasirodė pirmieji apmaudūs internetiniai patriotai, kvėpuojantys neapykanta viskam, kas svetima. Dabar internete vyksta kiti dalykai.

Pavyzdžiui, mergina, vardu Peng Jingxuan, atvyko į Bordo mokytis Europos muzikos. Įtariama, kad ši istorija vėl gi prasidėjo nuo pinigų, kurių šiek tiek trūko, ir ji išėjo į Bordo gatvę sugroti gužengu (guslės giminaitis) publikai. Prancūzams tai patiko, bet staiga jų tėvynėje atsirado visa bendruomenė, grožėdamasi jos vaizdo įrašu — milijonai peržiūrų. Komentarai, kurių neremia jokia vyriausybė, būtent patriotiški, su apmąstymais apie pasaulinę kinų kultūros dimensiją. Taigi ji ir toliau ten groja, filmuodama save vėl ir vėl...

Vargu ar galima laikyti šimtu procentų valdžios beveik analogiškos istorijos iniciatyva, kuri visai nėra apie gusles. Ir apie protestus Honkonge. 2019 metais susikūrė didžiulė užsienyje besimokančių studentų iš Kinijos internetinė bendruomenė, kuri iš pradžių draugiškai sugėdino Honkongo tautiečius už nesibaigiančias demonstracijas, o tada dalis šios bendruomenės pradėjo rengti piketus realiame gyvenime, visame pasaulyje. Pavyzdžiui, Australijoje arba Anglijoje.

Honkongas ir jo visuomenė — nestandartinis dalykas šaliai, daugelis žmonių mėgsta jaustis ypatingu, globaliu kinu. Tačiau reikalas tas, kad toje pačioje teritorijoje gyveno kiti žmonės kartomis, kurie nebuvo labai patenkinti visišku demokratijos nebuvimu kolonijiniais laikais, kai valdė iš Londono paskirtas Didžiosios Britanijos gubernatorius. Protestai Honkonge pritraukė šimtus tūkstančių žmonių, tačiau ten gyvena septyni su puse milijono žmonių, ir dauguma yra pavargę nuo begalinio triukšmo už lango, kuris žudo verslą.

Todėl dabar visos patriotinės (prokiniškos) jėgos Honkonge nenori, kad protestai pasikartotų. Ir jie pradėjo organizuoti akcijas beveik visose teritorijos rajonuose, reikalaudami to paties įstatymo — apie tai, kad čia gali valdyti tik patriotai. Atgimė daugybė organizacijų, pradedant turizmo verslo lobistais ir baigiant garsiąja "Apsaugok mūsų policiją".

Bet įstatymo šia tema dar nesimato. Be to, kilo jausmas, kad, kaip sakė draugas Trockis, "tikslas — niekas, judėjimas — viskas". Tai reiškia, kad to, kas vyksta, prasmė nėra sukurti kažkokį galutinį produktą (įstatymą) ir ties tuo nusiraminti. Patriotizmas — gyvas dalykas. Esmė yra šioje diskusijoje, kuri turėtų priversti visus nuolat galvoti, kur yra riba tarp patriotizmo ir perversmo ir kaip šią ribą reiktų palaikyti švarią ir tvarkingą.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.