ES sankcijos: kaip Rusija ir Kinija reaguos į beprecedentį neteisėtumą?

Po Jungtinių Valstijų Europos Sąjunga įvedė dar vieną sankcijų paketą Rusijai. Šį kartą "bausmės" priežastis buvo mitinis Aleksejaus Navalno apnuodijimas

VILNIUS, kovo 29 — Sputnik. Briuselio sprendimas kaip tik įvyko Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo vizito Kinijoje metu. Natūralu, kad abi valstybės yra labai pasipiktinusios ir pasirengusios pateikti tinkamą atsakymą. Kas tai gali būti? Šia tema specialiai Sputnik parašė užsienio politikos magistrė, teisininkė Olga Sucharevskaja.

Jėgos įstatymas ir įstatymo jėga

Kovo 22 dieną Briuselyje įvyko ES šalių užsienio reikalų ministrų susitikimas, kuriame, remiantis pasauliniu sankcijų režimu, Kinijos, Šiaurės Korėjos, Libijos, Rusijos ir Sudano piliečiams buvo įvestos ribojamosios priemonės.

Šis sprendimas bus aiškiai patvirtintas ES Tarybos viršūnių susitikime, kuris numatytas kovo 25–26 dienomis. Reaguodamas į tai, oficialus Pekinas uždraudė dešimčiai Europos Parlamento narių, daugeliui Europos mokslininkų ir politikų atvykti į šalį, taip pat nutraukė bendradarbiavimą su keturiais ES juridiniais asmenimis. Kaip teigiama KLR Užsienio reikalų ministerijoje, jei Briuselis "nesustabdys dvigubų standartų politikos žmogaus teisių srityje", KLR imsis tolesnių veiksmų. Rusija taip pat ruošiasi atsakyti. Kaip visi šie procesai yra susiję su tarptautine teise?

Žvelgiant į JAV ir ES sankcijų karštinę, nevalingai prisimenamos Džordžo Orvelo eilutės: "Visi gyvūnai yra lygūs, tačiau kai kurie yra lygesni už kitus". Natūralu, kad jėgos teisę sunku paneigti. Tokia yra žmogaus prigimtis. Nepaisant to, žmonija per visą savo istoriją bandė rasti mechanizmus, kaip pakeisti jėgos teisę įstatymo jėga, kuri paskatino atsirasti ir pačią diplomatiją, ir tradiciją sudaryti sutartis su teisine prievole jas įvykdyti, ir modernią tarptautinę teisę kaip aukščiausią tarptautinės teisinės tvarkos raidos etapą.

Tarptautinės teisės normos, kaip jos suprantamos šiais laikais, buvo pradėtos taikyti XX a. pradžioje, numatant atsakomybę už jų nesilaikymą. Pagal JT Chartiją ir jos Saugumo Tarybos įgaliojimus pažeidėjams gali būti taikomos prievartos priemonės, tokios kaip ekonominės sankcijos, ginklų embargas, finansiniai apribojimai, kelionių draudimai, diplomatinių santykių nutraukimas, blokada ir bendri kariniai veiksmai. Vienintelė institucija, turinti teisę įvesti prievartos priemones, yra JT Saugumo Taryba.

Tuo tarpu istorija įtvirtino represijų tradiciją, kuri vėliau išsiskirstė į vertikalias (tarptautinių organizacijų sankcijos) ir horizontalias, vadinamąsias kontrpriemones. Vienašaliai "nukentėjusios valstybės" prievartiniai veiksmai "valstybės pažeidėjos" atžvilgiu, siekiant užtikrinti tinkamą įsipareigojimų vykdymą.

Remiantis pagrindinių JT organų pozicija, sąvoka "sankcijos" gali būti taikoma tik toms priemonėms, kurių JT Saugumo Taryba imasi remdamasi JT Chartijos VII skirsniu. Atskirų valstybių vartojamas terminas "sankcijos" už jų vienašališkas prievartos priemones "reikštų jų teisėtumo prezumpciją ir pašalintų tarptautinės teisinės atsakomybės už jų padarymą klausimą". Kaip matote, JT prieštarauja atskirų valstybių teisei taikyti sankcijas, be to, ji numato atsakomybę už jų neteisėtą įvedimą.

Kita vertus, atsakomosios priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei egzistuoja trys sąlygos: tikro tarptautinio neteisėto veiksmo buvimas, išankstinis nukentėjusios valstybės reikalavimas nutraukti tokią veiką ir (arba) atlyginti žalą ir proporcingumas tarptautiniu mastu neteisėta veika ir jos padariniais.

Dabar atidžiau pažvelkime į Navalno bylą, kuri tapo dar vieno sankcijų raundo priežastimi. Apnuodijimo faktas neįrodytas. Kokiu būdu padaryta žala susivienijusiai Europai — neaišku. Nereikia diskutuoti dėl proporcingumo, atsižvelgiant į tai, kad nėra paties nusikaltimo fakto. Tai yra JAV, ES ir kitos valstybės, įvedusios sankcijas (tiksliau, atsakomąsias priemones) Rusijai, gali būti patrauktos atsakomybėn. Bet, kaip sakoma garsiajame filme, "kas jį pasodins, juk jis — paminklas?"

Čia mes prieiname nepaprastai įdomų tašką. Tarptautinės teisės normos yra sutartinio pobūdžio, jų apsaugą užtikrina valstybių susitarimai, jei yra noras vykdyti įsipareigojimus, ir, iš kitos pusės, jėgų, galinčių jas vykdyti, buvimas. Ir čia kyla problema: kas yra teisėjai? Bipoliniame pasaulyje valdžios lygiavertiškumas tarp TSRS ir JAV teikė garantijas prieš piktnaudžiavimą tarptautine teise. Tarybų Sąjungos žlugimas sukėlė nebaudžiamumo jausmą Vakaruose, o tai reiškė procesą, kai NATO šalys "patraukė" sau tarptautinės teisės laikymosi funkcijas, apeidamos JT Saugumo Tarybą.

Maža to, nesant priešingos karinės jėgos, galinčios tam pasipriešinti, Vakarai pradėjo ne tik įtvirtinti demokratiją "humanitariniais bombardavimais", bet ir pati tarptautinę teisę pavertė masinio naikinimo ginklu. Tikra rykšte tapo "žmogaus teisės", kurios buvo ES sankcijų teisės aktų pagrindas.

Tu kaltas vien todėl...

Neturėdama tarptautinio teisinio pagrindo sankcijų politikai, Europa, sekdama JAV, pradėjo kurti nacionalines įstatymų leidybos normas, kurios leistų represijomis nustatyti prekybos ir bendradarbiavimo su konkuruojančiomis valstybėmis apribojimus, kištis į jų vidaus reikalus, dirbtinai pakeisti užsienio prekybos santykių pusiausvyrą, gali būti ribojama judėjimo laisvė ir blokuojamas konkurentų ekonomikos augimas. Tuo tarpu niekas net neslepia, kad šie įstatymai yra vienpusiški.

Taigi, 2003 metais priimtose "Sankcijų gairėse" teigiama, kad "ES gali priimti sprendimą taikyti ribojamąsias priemones. Tais atvejais, kai ribojamųjų priemonių priimti JT sistemoje neįmanoma, Europos Sąjunga turėtų skatinti platesnę tarptautinės bendruomenės paramą jos autonominėms priemonėms."

Pagrindas yra ES įsteigimo sutartis, o sankcijų įvedimą reglamentuoja bendros užsienio ir saugumo politikos principai.

Dabar Europoje vyksta diskusijos dėl įgaliojimų taikyti sankcijas iš ES Tarybos perdavimo Europos Komisijai.  Briuselio pareigūnai, kurių niekas nerinko, gali savavališkai taikyti ribojančias priemones kitoms valstybėms, kurios daro didžiulį poveikį ES valstybių narių ekonomikai.

2020 metų gruodžio 7 dieną ES Taryba patvirtino sankcijų už žmogaus teisių pažeidimus režimą, kuris tapo 2020–2024 metų Žmogaus teisių ir demokratijos veiksmų plano mechanizmu. Vienintelis esminis skirtumas tarp šio "klubo" ir amerikiečių yra tas, kad Europos Sąjunga nepadarė jų eksteritorinėmis (tai neturi nieko bendro nei su tarptautine teise, nei su teisėtumu). Tačiau "pasaulio hegemono" nevaržo tokios subtilybės.

Kovo 22 dieną Briuselyje įvyko ES šalių užsienio reikalų ministrų susitikimas, kuriame, remiantis pasauliniu sankcijų režimu, buvo įvestos ribojamosios priemonės Rusijos, Kinijos ir daugelio kitų šalių piliečiams.

Savaime suprantama, kad problema visiškai nesusijusi su "žmogaus teisėmis". Kaip teisingai pažymėjo Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, "stiprėja nauji ekonomikos augimo, finansinės galios ir politinės įtakos centrai.

Deja, šios objektyvios tikrai daugiapolio, demokratinio pasaulio formavimosi tendencijos bandoma užkirsti kelią kai kurioms JAV vadovaujamoms Vakarų valstybėms, kurios nori bet kokia kaina išsaugoti savo dominavimą pasaulio ekonomikoje ir tarptautinėje politikoje, primesti savo valią ir reikalavimus visiems ir visur." ES ir JAV sankcijos yra tik dalis Rusijos ir Kinijos ribojimo politikos, blokuojančios jų ekonominę, technologinę ir karinę plėtrą.

Iš esmės vienašališkos ir tarptautinei teisei prieštaraujančios ribojamosios priemonės yra karas, vykdomas ekonominėmis ir teisinėmis priemonėmis.

Kaip atsakyti?

Jei Vakarai dėl sankcijų mažoms valstybėms nepatyrė jokių nepatogumų, tai šių metodų naudojimas Rusijos ir Kinijos atžvilgiu gali būti per brangus. Bendra Maskvos ir Pekino jėga yra gana pajėgi sutriuškinti Europos ir Amerikos ekonomiką.

Kol kas galime sakyti, kad pusės apsiriboja lengvu "susišaudymu". Pavyzdžiui, Rusija apsiribojo maisto embargu, reaguodama į "ukrainietiškas" sankcijas, o dėl atsakomųjų priemonių prieš Navalną Rusijos Federacijos pramonės ir prekybos ministerija pareiškė, kad importo pakeitimo programos bus paspartintos, o Rusijos pinigai, kuriais mokama už importą, "liks šalies viduje, atiteks darbuotojų atlyginimams ir naujų technologijų bei gamybos plėtrai". Kinija dar net nepradėjo "šaudyti".

Reagavimas į Europos spaudimą nebūtinai turi būti simetriškas. Rusija ir Kinija turi didelį pranašumo gamybos, išteklių potencialą gyventojų ir darbo jėgos bei realiosios ekonomikos dydžio atžvilgiu. Ne veltui Rusijos Federacija vadinama išteklių saugykla, o Kinija — pasauline gamykla. Pats sankcijų karo faktas verčia jas koordinuoti savo veiksmus priešintis vieningiems Vakarams.

Be to, jei JAV ir ES bando "išsaugoti savo vietą po saule", tai Rusija ir Kinija gali tęsti savo politiką, dėl kurios pasikeičia pasaulio ekonomikos struktūra ir BVP pasiskirstymas, sumažėja "išsivysčiusių šalių" vaidmuo ir atitinkamai jų įtaka. Atsakomosios ekonominės sankcijos gali tiesiog pagreitinti "Vakarų nuosmukio" procesą.

Jei kalbėsime apie konkrečias priemones, tai, pavyzdžiui, Rusijos Federacija gali sustabdyti titano ir paladžio, superpresorių, sunkiųjų sraigtasparnių tiekimą, taip pat apriboti bendradarbiavimo su ES šalimis kosmoso programas. Dangaus imperija, kuri yra ličio gamybos lyderė, sugeba visiškai palaidoti Europos perėjimo prie elektrinių transporto planus. Be to, dviejų valstybių rinkos pajėgumai savaime yra pakankami ekonominei ir technologinei plėtrai, ir jei prie to pridėsime eksporto srautų persiorientavimą į besivystančias šalis, tada Europos aviacijos ir automobilių pramonė turės labai "sulėtėti". Tai tik keli pavyzdžiai, kaip Rusija ir Kinija gali paveikti Vakarų šalių ekonomikos augimo tempą.

Ne mažiau svarbu stiprinti ekonominį ir finansinį suverenitetą. Kaip savo vizito Kinijoje metu pabrėžė Sergejus Lavrovas, "turime sumažinti sankcijų riziką stiprindami savo technologinę nepriklausomybę, pereidami prie atsiskaitymų nacionalinėmis valiutomis ir pasaulio valiutomis, alternatyviomis doleriui. Turime atsisakyti Vakarų kontroliuojamų tarptautinių mokėjimo sistemų naudojimo". "Global Times" duomenimis, JAV dolerio dalis dvišalėje Kinijos ir Rusijos Federacijos prekyboje sumažėjo nuo 90 % 2015 metais iki 46 % 2020 metų pirmąjį ketvirtį, tačiau to nepakanka. Būtina sutelkti pastangas sudarant eksporto sutartis rubliais ir juaniais, kuriant lygiagrečias tarptautines mokėjimo sistemas, dalyvaujant ne Vakarų valstybėms, ir užsienio prekybos atsiskaitymus atlikti nacionalinėmis valiutomis.