Vokietija prieš "šviesoforą": kas liks po Merkel

"Merkel vyriausybei reikia suteikti daugiau įgaliojimų kovojant su koronavirusu" — "Merkel vyriausybė turi išsinešti nepasitikėjimo votumą". Pirmąjį pasiūlymą palaiko dauguma rinkėjų, o antrąjį palaiko dalis opozicijos Bundestage

Bet nieko neįvyks, tad vis didės nežinomybė dėl būsimos Vokietijos valdžios. Iki parlamento rinkimų liko mažiau nei šeši mėnesiai, tačiau dabar nėra aiškumo ne tik dėl būsimo kanclerio pavardės, bet, dar svarbiau, dėl valdančiosios koalicijos sudėties. Politinis laukas Vokietijoje tampa vis labiau nenuspėjamas, o "koronakrizė" šią tendenciją tik sustiprina.

Aišku tik viena — po rugsėjo rinkimų Angela Merkel paliks kanclerės postą. Tačiau visai ne kitą dieną, o tik paaiškėjus, kas buvo išrinktas. O tai išsiaiškinus, gali kilti labai didelių problemų, tad visiškai įmanoma, jog Merkel liks kanclerio kėdėje iki metų pabaigos ar net ilgiau. Neaiškumas dėl nugalėtojo kils todėl, kad nė viena iš Vokietijos istorijoje buvusių partijų nesurinko daugiau nei pusės balsų, tai yra, kad vyriausybės formavimui visada reikėjo Bundestago koalicijos. Ją sudarė dvi ar trys partijos (jų buvo daugiau, bet tolimais 50-aisiais), o kancleriu tapdavo didžiausios iš jų lyderis. Didžiąją Vokietijos istorijos dalį, kaip ir dabar, valdė Krikščionių demokratų sąjunga — tik 20 metų iš 62 kanclerių buvo Socialdemokratų partijos atstovas. Krikščionių demokratų sąjunga (kartu su seserimi Bavarijoje Krikščionių socialine sąjunga) ir socialdemokratų partija buvo vadinamos "liaudies partijomis", o likusieji buvo laikomi garnyru prie koalicijos patiekalo. Tačiau ši schema mirė ir tai įvyko Merkel valdymo metais. Jos 16 metų valdymas baigiasi visišku neapibrėžtumu dėl būsimos valdžios konfigūracijos.

Iš pradžių atrodė, kad didžiausia Merkel ir Krikščionių demokratų sąjungos-Krikščionių socialinės sąjungos problema — verto įpėdinio, tai yra, kandidato į kanclerius, trūkumas. Merkel šiam vaidmeniui išbandė savo protežė Kramp‑Karrenbauer, tačiau ji, tapusi partijos lydere, iš karto smuko net savo pačios rinkėjų akyse ir šių metų pradžioje ją pakeitė Aminas Lašetas, vienos iš didžiausių Vokietijos žemių, Šiaurės Reino-Vestfalijos, vadovų. Bet jis dar netapo oficialiu kandidatu į kanclerius: necharizmatiškas, ne lyderis, nelabai populiarus. Krikščionių demokratų sąjunga žada per artimiausius pusantro mėnesio apsispręsti dėl kandidato į kanclerius ir kol kas viskas prieis prie to, kad teks iškelti žymiai stipresnį ir populiaresnį Bavarijos ministrą pirmininką iš Krikščionių socialinės sąjungos Markusą Zėderį. Per visą savo istoriją Krikščionių demokratų sąjunga du kartus paskyrė sesers Bavarijos atstovą — abu kartus pralaimėjo rinkimus. Bet dabar nebėra laiko blogiems ženklams, jei tendencija nebus perlaužta, Krikščionių demokratų sąjunga tikrai atsidurs opozicijoje.

Kadangi viešosios nuomonės apklausos rodo Krikščionių demokratų sąjungos-Krikščionių socialinės sąjungos reitingo žlugimą: praėjusią savaitę 25 proc. rinkėjų buvo pasirengę už juos balsuoti — per mažiau nei du mėnesius jie prarado beveik trečdalį palaikymo. Be to, Krikščionių demokratų sąjunga prieš tris savaites pralaimėjo vietinius rinkimus dviejose Vokietijos žemėse — ir visa tai įvyko jau po to, kai prie partijos vairo atsirado Aminas Lašetas. Atsiliepė, be abejo, ir korupcijos skandalai su keliais Bundestago deputatais iš Krikščionių demokratų sąjungos, tačiau apskritai akivaizdu, kad vokiečiai nusisuka nuo Merkel partijos. Taip, tai vis dar yra jos partija, nors Krikščionių demokratų sąjungos jau yra beveik atviras susiskaldymas tarp anti-merkelistų ir pro-merkelistų. Kanclerė yra daug populiaresnė nei jos partija, tačiau visi jos bandymai pasitraukti taip, kad partija neprarastų valdžios, kol kas nesėkmingi.

Valdymo metais Merkel praktiškai susilpnino savo koalicijos partnerį — socialdemokratų partijos reitingai smuko iki 12 procentų, kas yra juokinga buvusiai "liaudies partijai". Vienu metu socialdemokratų partija buvo ketvirtoje vietoje, užleisdama vietą net "Alternatyvai Vokietijai", kurios vieningai nekenčia ir engia visas Vokietijos politinis elitas. Dabar socialdemokratų partija šiek tiek atsigavo, tačiau apie jokį grįžimą į įprastą antrosios partijos vietą net nėra kalbos. Antrais lieka "žalieji", už kuriuos, sprendžiant iš naujausių apklausų, jau 23 procentai yra pasirengę balsuoti, tai yra, kiek mažiau nei už krikščionius demokratus.

Na, o kas trukdo Krikščionių demokratų sąjungai-Krikščionių socialinei sąjungai paprasčiausiai keisti koalicijos partnerį po rugsėjo? Išmesti socialdemokratus ir paimti "žaliuosius" — kartu jie tikrai gaus pusę balsų. Arba palikti socialdemokratų partiją ir pridėti "žaliuosius" — bus, kaip jie tai vadina Vokietijoje, "jamaika" (pagal šios šalies vėliavos spalvas). Tačiau problema ta, kad "žalieji" jau įgijo tokios jėgos, kad nenorės būti ne tik trečiais jaunesniais, bet net ir antru partneriu. Jie ir taip yra antroji partija šalyje — ir jei iki rudens išlaikys dabartinę paramą, galės diktuoti savo sąlygas. Tai atveria kelią į visiškai naują vokiečių valdžios konfigūraciją.

Į "šviesoforų koalicijos" suformavimą — ji jau penkerius metus valdo Reino kraštą-Pfalcą. Ji pavadinta partijų spalvomis: raudona (socialdemokratai), geltona (laisvosios demokratijos partija) ir žalia. Vokietija ilgą laiką stebėjo tokią koaliciją, tačiau anksčiau buvo manoma, kad jos stuburu bus socialdemokratų partija. Dabar, kai "žalieji" tapo stipresni už "raudonuosius", viskas keičiasi, jei aplinkosaugininkai vyriausybėje bus pirmajame vaidmenyje, vadinasi, jie ir turėtų paskirti kanclerį?

Šis variantas atrodo visiškai fantastiškas, nes nė vienas iš dviejų "žaliųjų" lyderių — nei 40-metė Annalena Baerbock, nei 51-erių Robertas Habekas (Robert Habeck) — neįsivaizduojamas kanclerio kėdėje (beje, jie patys dar nėra nusprendę, kas iš jų bus kandidatas, nors galų gale jie pasiūlys rinkėjų pamėgtą Habeką).

Tiesa, Habekas šešerius metus buvo Ministro Pirmininko pavaduotojas Šlėzvige-Holtenšteine, tačiau akivaizdžiai netinka pagrindinės Europos šalies vyriausybės vadovo postui. Ir ne tiek paprastiems vokiečiams (beveik du trečdaliai jų nėra pasirengę "žaliajam" kancleriui), kiek visam Vokietijos elitui: valdymo svertų atidavimas į filosofijos daktaro ir vaikų rašytojo rankas — per drąsus net šių dienų laikams.

Tuo pačiu patys "žaliųjų" lyderiai jau seniai sako, kad neketina būti jauniausiu partneriu vyriausybėje, tačiau nori nustatyti jos programą ir sudėtį. Taip kad neišeis jų tiesiog apeiti. Ne tik "šviesoforui".

Nes net bandant suformuoti naują koaliciją iš dviejų naujų pagrindinių partijų, tai yra Krikščionių demokratų sąjungos-Krikščionių socialinės sąjungos ir "žaliųjų", paaiškės, kad naujasis krikščionių demokratų partneris labai daug nori už jų dalyvavimą vyriausybėje. Ir kabineto programinėje įrangoje, ir ministrų postuose. Tai yra, palikdami kanclerio pareigas Krikščionių demokratų sąjunga-Krikščionių socialinė sąjunga ir "žalieji" mainais pareikalaus ne tik užsienio politikos, bet ir ekonomikos bei vidaus reikalų. Šiais klausimais tarp jų ir Krikščionių demokratų sąjungos-Krikščionių socialinės sąjungos kyla labai didelių nesutarimų, kurių paprasčiausiai neįmanoma pašalinti. Net ir dėl valdžios išsaugojimo Merkel partijai.

Ir Rusija priklauso vienam iš šių skirstančių Krikščionių demokratų sąjungą-Krikščionių socialinę sąjungą ir "žaliuosius" klausimui — čia ir "Nord Stream-2" ir daug radikalesnė aplinkosaugininkų pozicija Navalno atžvilgiu, tai yra jų požiūris į naujas sankcijas Rusijai. Apskritai per keturiasdešimt gyvavimo metų buvusi antiamerikietiška ir kairiųjų partija iš tikrųjų virto Atlanto globalistų sąjungininke. Todėl nenuostabu, kad manoma, jog Maskvai bus sunkiau rasti bendrą kalbą su Vokietijos vyriausybe, dalyvaujant "žaliesiems". Ypač jei jiems suteikiamas tikras svertas.

Bet dabartinis Vokietijos elitas būtent tuo ir nesidomi — ir visai ne dėl Rusijos klausimo. Tiesiog Aminas Lašetas ir Markusas Zėderis įsivaizduoja tikrąją šalies valdžią (žemės lygmeniu, bet Vokietija iš tikrųjų yra federalinė valstybė) ir tikruosius Vokietijos interesus, o Baerbock ir Habekas yra tarp teoretikų ir partijos funkcionierių, nors ir naujo, laisvo, "kūrybinio" tipo. Praktikai prieš teoretikus — vargu ar verta abejoti, kas galų gale iš tikrųjų valdys valdžios svertus.

Rusijai iš tikrųjų bet kuri būsima valdančioji Vokietijos koalicija yra priimtina — svarbiausia, kad ji negilintų skilimo Vokietijos visuomenėje ir dirbtų nepriklausomos Vokietijos interesų labui. Bet kokiu atveju šie interesai atitinka įprastus santykius ir bendradarbiavimą su Rusija, kur tai naudinga dviem pagrindinėms Europos žemyno valstybėms. Tačiau Rusija yra ne tik Europos, bet ir Eurazijos valstybė — ir tikri vokiečių patriotai bei tikri politikai negali nesuprasti, kad tokiomis sąlygomis Rusija gali išsiversti be Vokietijos. O štai Vokietija be Rusijos — ne.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.