"Europoje chaosas": Vakarų žiniasklaida atskleidžia Rusijos gudrumą

Pažangių šalių žiniasklaida analizuoja naujausio Rusijos instrumento, kuris skaldo politinę Vakarų vienybę, poveikį. Kaip žinome, vakcina "Sputnik V" yra priskirta prie tokių priemonių

"The New York Times" rašo naujame analitiniame straipsnyje: "Vis dar neaišku, ar "Sputnik V" yra medicinos proveržis, apie kurį Putinas paskelbė praėjusiais metais, tačiau vakcina jau įrodė savo efektyvumą skleidžiant chaosą ir susiskaldymą Europoje".

Straipsnyje (turime pripažinti — beveik nenukrypstant nuo faktų) pasakojama apie tai, kaip po rusiškos vakcinos atsiradimo ES  prasidėjo sąmyšis ir prieštaravimai:

• Prancūzijos prezidentas kalbasi su Rusijos vadovu apie galimybę pristatyti "Sputnik", o jo paties užsienio reikalų ministras vakciną vadina "propagandos įrankiu";
• Austrijos kancleris susikibo su Vokietijos kanclere: Sebastianas Kurcas piktinasi, kad Europos reguliavimo institucijos vilkina "Sputnik" patvirtinimą ir ginčija ES vakcinacijos programą, numatančią tik vakarietiškas vakcinas;
• Slovakijos, kuri turėjo didžiausią pasaulyje mirštamumą vienam gyventojui, ministras pirmininkas naiviai nusprendė nudžiuginti šalį, gavęs 200 000 "Sputnik" dozių, tačiau susidūrė su tokiu aršiu provakarietiškų jėgų pasipriešinimu, kad galiausiai neteko posto, o "Sputnik" taip ir nenaudojama.

Apskritai chaosas ir nesantaika.

Kas yra reikšminga "New York Times" straipsnyje: net jo autorius sako, kad iš esmės nereikia abejoti Rusijos vakcinos veiksmingumu ("dauguma ekspertų įsitikinę, kad ji veikia").

Jis pripažįsta, kad vienintelė skilimo, nesantaikos ir netvarkos Europoje dėl "Sputnik: priežastis yra ta, kad ją antirusiškos jėgos, politikai ir vyriausybės iš anksto atmetė dėl politinių priežasčių.

Tačiau kalti — ne jie su savo buka, iracionalia rusofobija, ne. Kalta yra pati vakcina. Kodėl? Na, ji, nors iš anksto buvo aišku, kad kvaili rusofobai ją vadins Rusijos propagandos ir įtakos instrumentu, vis dėlto ėmė ir pasirodė. Be to, ji išdrįsta būti siūloma pasauliui patogiomis sąlygomis. Kas įžeidžia atskirai — nėra žinoma apie atvejus, kad žmonės mirtų nuo jos, skirtingai nuo, pavyzdžiui, "AstraZeneca".

Sveiko proto požiūriu tai tiesiog nesuprantama: "Jūsų vaistas yra blogis, nes daugelis žmonių jūsų čia nekenčia. Todėl, kai jūs siūlote mums savo vaistus, mes susiskaldome ir ginčijamės. Taigi, tai buvo jūsų tikslas".

Tai net ne "Hottentot" logika. Tai yra tam tikro transcendentinio infantilizmo logika, teigianti, kad neracionalus, beprotiškas kai kurių europiečių priešiškumas Rusijai yra normalus ir geras, jis turi būti gerbiamas ir į jį reikia atsižvelgti, o jei Rusija siūlo savo vakciną, tai ji įžeidžia europiečių jausmus ir jų šventą teisę nemylėti Rusijos, todėl ji yra atsakinga už visas isterijas, su kuriomis jie šia proga susiduria.

Tačiau apgaulė yra ta, kad ši situacija neturėtų būti suprantama sveiku protu.

Ją reikėtų suprasti, taip sakant, kultūriniame kontekste. Nesuprasime Vakarų požiūrio į mus visose apraiškose, jei neprisiminsime, iš ko susideda Rusijos masinė kultūrinė sąmonė ir kokį vaidmenį ji atlieka.

Čia reikia pažymėti, kad bet kuri užsienio šalis bet kurioje šalyje, žinoma, yra veidrodis. Kai bet kurios kultūros atstovai žiūri į bet kurią kitą kultūrą, jie mato savo ypatybes, problemas ir norus, dažnai perdėtus.

Taip, pavyzdžiui, Volteras savo knygoje "Atviraširdis" matė visiškai ne tikrus indėnus: jis matė grynai vakarietišką spekuliacinę "kilnaus laukinio", laisvo nuo būdingos Prancūzijos dvarų visuomenei veidmainystės, sampratą. Hansas Kristianas Andersenas savo "Lakštingaloje" pavaizdavo net visai ne tikrąją Kiniją, o veikiau Europos estetiką. Galiausiai, rusų "Šerlokas Holmsas" su Livanovu ir Solominu — tai visai ne Anglija, bet vėlyvosios sovietinės inteligentijos svajonė apie civilizuotą nepriklausomų profesionalų, bendro mandagumo, klubų, smokingų, liokajų ir ponių su didžiulėmis kepurėmis šalį.

Rusijos atveju Vakarų valstybėse turime įsivaizduoti milžinišką neįtikėtino prašmatnumo ir žiaurumų galią. Tai yra prabanga, pranokstanti visas Vakarų namų šeimininkių idėjas, o kartu ir žiaurumas, pranokstantis visą Vakarų šalių kasdienį ir istorinį žiaurumą (kas, kaip suprantame, nėra lengva užduotis).

Kad nesigilintume į spanguolių istoriją, gyvuojančią du šimtus metų (ir stebuklingai veikiančią Rusijos kūrybinę inteligentiją, suvokiant savo šalį per vakarietiškas kultūrines karikatūras), mes galime tiesiog susipažinti su savotiška santrauka kokio nors madingo serialo pavidalu. 

Šia prasme naudinga pažvelgti į šviežią televizijos serialą "Šešėlis ir kaulas", kurį originaliu "king-punk" žanru sukūrė "Netflix" profesionalai, remdamiesi Izraelio ir Amerikos rašytojos knyga.

Tie, kurie jau susipažino su šedevru, prisimena, kad veiksmas ten vyksta fantastinėje šalyje Ravkoje, nurašytoje, kaip sakoma apžvalgose, nuo XIX amžiaus Rusijos. Iš tikrųjų ji nukopijuota nuo Holivudo ir Europos filmo "Karas ir taika" ir nuo slaptų minėtų namų šeimininkių fantazijų apie žiaurius ir nežabotus rusus, kurie, išgėrę degtinės, sumušę vienas kitą iki kraujo vardan gyvuliško vyriškumo ir pasitaisę kepurę, apsivilkę kietą mundurą, eina į rūmus, kurie pribloškia savo lipdiniais su "najadomis" ir "driadėmis", ir ten priima sprendimą užkariauti naują šalį, numalšinti kokį nors badaujančiųjų sukilimą ir t. t.

Rusų žiūrovui reikės pasistengti, kad nepradėtų kaukti dėl šiame paveikslėlyje demonstruojamų "rusų" visuomenės ydų (aš asmeniškai kaukiau toje vietoje, kur karinės lauko virtuvės virėjas atsisako duoti merginai-eilinei su azijietiškais veido bruožais jai priklausančią grikių košės porciją, nes rasizmas, ir apskritai visur girdėti šūksniai apie puskraujus). Visi aplinkiniai periodiškai siunčiami į mirtį, klesti baisus seksualinis priekabiavimas, visi kenčia, visur yra išankstinių nuostatų ir yra labai daug Absoliučios galios.

Nesunku suprasti, kad tokia Rusija yra ne Rusija, o Europa / Amerika, šiurkščiai tariant, baltieji Vakarai, žvelgiantys į savo bėdų, problemų ir nusikaltimų veidrodį.

Ir, be abejo, jiems būtinai reikia Rusijos, ne tikros, bet tokios, kurioje visi jos klaikūs bruožai yra hipertrofuoti ir priartinti prie šaržuoto absoliutaus lygio.

Todėl klausydamiesi kaltinimų, kad rusai kalti dėl Vakarų rusofobijos, susiduriame su paprasčiausia psichologine projekcija: net ir blogiausias europietis, žinoma, negali būti toks blogas kaip Rusija. Europiečiai gali būti ksenofobiški, tačiau Rusijoje ksenofobija turi būti siaubinga; Europos šalių spintose gali būti keli šimtai milijonų pavergtų ir apiplėštų šalių griaučių, tačiau Rusijos aukos turi siekti milijardus; europiečiams gali kilti problemų dėl socialinės stratifikacijos, tačiau, žinoma, Rusijoje oligarchai ir silovikai važinėja aukso spalvos šarvuočiais tiesiai per maišus vilkinčius praeivius.

Iš Rusijos negali būti nieko gero — ne todėl, kad Vakarų žmogus netiki Rusijos mokslo galia (dar ir kaip tiki), bet todėl, kad "maloni Rusija" Vakarų pagrindinei sąmonei skamba kaip "bejausmis saulėlydis" arba "jojanti žąsis": įsivaizduokite žąsų traukiamas roges.

Rusijos "nacionalinė specializacija" Vakarų pagrindinėje sąmonėje — būti Vakarų nuodėmių sandėliu ir veidrodžiu. Aišku, kreivu ir fantastišku, bet su tuo teks gyventi labai ilgai. O Rusijos bandymai (savanoriški ir nevalingi) sudaužyti ar ištiesinti šį veidrodį savaime bus suvokiami kaip blogis — tai ir matome vakcinos istorijoje.

Gera žinia ta, kad šio įvaizdžio diskreditavimas yra laiko klausimas. Kuo daugiau atsiras tokių proveržių, kaip "Sputnik V", ir kuo daugiau Vakarams kainuos atkakliai laikytis savo iliuzijų, kenkiant tikrovei (verta prisiminti, kad dabar jau moka už mirtį nuo to paties koronaviruso), tuo trapesnis ir juokingesnis bus kreivas veidrodis, tuo mažiau jis išstovės.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.