Napoleonui visgi pavyko pabėgti iš Šventosios Elenos salos?

1819 metais Veronoje, Italijoje, pasirodė kažkoks prancūzas mesjė Revaras. Jis nusipirko parduotuvę, tačiau pats neužsiėmė verslu, visus rūpesčius patikėjęs kompanionui. Tačiau Veronos gyventojai stebėjosi: kaip mesjė Revaras yra panašus į Napoleoną

Apie mesjė Revaro paslaptingus nuotykius pasakoja Sputnik radijo apžvalgininkas Vladimiras Byčkovas.

Šią dieną prieš ... metus

1771 metų liepos 19 dieną gimė Fransua-Ežen Robo. Nepaprastas Napoleono kariuomenės kapralas. Tarp savo kolegų jis išsiskyrė ne kažkokiais antgamtiškais kovos įgūdžiais ar drąsa, o tuo, kad išoriškai jis kaip du vandens lašai buvo panašus į "mažąjį kapralą". Taip kariuomenėje su meile buvo vadinamas pats Napoleonas. Ir epitetas "mažasis", žinoma, pridedamas iš didelės meilės, nes Bonapartas buvo pakankamai aukštas tiems laikams — 169 centimetrų ūgio.

Dėl šio panašumo Robo buvo priiimtas į Napoleono palydą. Pasakojama, kad korsikietis, po pasikėsimo į jo gyvybę 1800 metais ("pragariška mašina"), įsakė surasti jam gyvavaizdžius. Rado keturis. Tiesa, vienas jų buvo iš prigimties silpnaprotis, kitas netrukus tapo luošiu, nukritęs nuo žirgo, trečias buvo nužudytas paslaptingomis aplinkybėmis. Ir tik ketvirtas daugelį metų lydėjo imperatorių visose jo kampanijose. Manoma, kad tai ir buvo Fransua-Ežen Robo. Tačiau dokumentaliai patvirtintas tik jo, kaip imperatoriaus gyvavaizdžio, egzistavimas.

Napoleonui nuvykus į Šventosios Elenos salą, Robo grįžo į savo gimtąjį kaimą Prancūzijos šiaurėje, kur gyveno su savo netekėjusia seserimi įprastą ir niekuo nepasižymintį valstiečio gyvenimą. Bet staiga, 1818 metais, prie Robo namo sustojo paauksuota karieta, vien išvaizda kurios sukrėtė visą kaimą iki pamatų. Jos paslaptingasis keleivis užėjo pas buvusį kapralą ir liko pas jį porą valandų, po to jis išvyko. Kaimynai, pilni smalsumo, be abejo, iškart nubėgo pas Robo su klausimais — kaimuose tais įprasta iki šiol. Jis jiems pasakė, kad iš Paryžiaus atvyko gydytojas, norėjęs nusipirkti triušių.

Na taip! Triušių — iš Paryžiaus! Niekas, žinoma, nepatikėjo Robo. O netrukus po to jis su seserimi išvažiavo nuo smalsių kaimynų nežinoma kryptimi. Tai sukėlė dar daugiau įtarimų. Prie paieškos prisijungė valdžia, ir netrukus policija rado seserį. Be to, jai įvyko aiški metamorfozė: valstietė buvo puošniai apsirengusi ir išsidabinusi lyg aukštuomenės dama ir tuo pačiu akivaizdžiai negyveno skurde. Į klausimus apie brolį ji atsakė išsisukinėdama, aiškiai kažką slėpdama: neva, jis buvo pasamdytas jūreiviu kažkokiame laive, o daugiau ji nieko nežino.

O po kurio laiko Šv. Elenos saloje taip pat pradėjo vykti metamorfozės, kurias pastebėjo visi Napoleono aplinkiniai žmonės. Buvęs imperatorius staiga tapo itin užmaršus, painiojosi net prisiminimuose apie savo gyvenimą. Dar teigė, kad imperatoriaus rašysena pastebimai pasikeitė. Ir jis pats kažkaip greitai priaugo svorio ir išpurto. Tačiau visi manė, kad dėl to kaltas vietinis klimatas ir ligos. Bet tai netiesa. Klimatas Šv. Elenos saloje yra beveik idealus. Vasarą temperatūra retai pakyla virš 25 laipsnių, o žiemą ji nenukrenta žemiau 18. Tankūs miškai, švarus gėlas vanduo.

Ir tada gi, 1818 metais, generolo Bertrando žmona, kuri su šeima sekė buvusį imperatorių į Šv. Elenos salą, parašė savo draugei laiške, kuris buvo perimtas: "Napoleonas pagaliau paliko salą. Pergalė!"

O po kurio laiko Veronoje, Italijoje, pasirodė prancūzas — ponas Revaras. Jis nusipirko parduotuvę, tačiau pats neužsiėmė verslu, visus rūpesčius patikėjo kompanionui — senjorui Petručiui. Pasak paties Petručio, prancūzas akivaizdžiai neturėjo reikiamų įgūdžių ir noro verslininko profesijai, tačiau tuo pačiu metu buvo turtingas. O Veronos gyventojai pažymėjo visai ką kita — kad šis Revaras labai panašus į patį Napoleoną. Jie net pradėjo jį vadinti už nugaros "mūsų imperatoriumi".

1823 metais į Veroną atvyko pasiuntinys su laišku prancūzui. Perskaitęs jį Revaras pasakė savo kompanionui, kad jam reikia skubiai išvykti reikalais. Jis paliko Petručiui laišką, nurodęs jį perduoti adresatui, jei jis negrįš po trijų mėnesių. Ir jis iš karto išvyko. Petručis nieko nesuprato, tačiau, pažiūrėjęs į voką apstulbo: laiškas buvo skirtas Prancūzijos karaliui. Revaras taip ir negrįžo. O po 30 metų, jau gyvenimo pabaigoje, Petručis su keistu pareiškimu kreipėsi į Veronos valdžią. Pasak jo, penkerius metus pats Napoleonas buvo jo kompanionas. Petručis patvirtino savo žodžius davęs priesaiką padėjus ranką ant Biblijos.

Buvo dar vienas tamsus 1823 metų atvejis su nežinomu žmogumi, nužudytu sargybinio įvyko netoli Šionbruno pilies netoli Vienos, kur gyveno Napoleono sūnus. Daugelis teigė, kad šis nužudytasis buvo pats Napoleonas. Nors ši versija atrodo juokinga, jei galima įsivaizduoti 54 metų nutukusį ir sergantį Bonapartą, lipantį per aukštą akmeninę pilies sieną.

Ir, žinoma, daugelis visoje šioje istorijoje apie Napoleoną, jo įsivaizduojamą pabėgimą ir gyvavaizdžius atrodo fantastiškai. Tačiau beveik tiksliai nustatyta, kad imperatoriaus mirties kaukė, nuimta Šv. Elenos saloje, nėra Napoleono kaukė. Ir daugelis tyrinėtojų iki šiol įsitikinę, kad Invalidų Rūmuose Paryžiuje yra ne Napoleono palaikai, o galbūt po paties Fransua-Eženo Robo. Tačiau valdžia kol kas neduoda leidimo ekshumuoti, kad būtų galima nustatyti palaikų autentiškumą naudojant DNR analizę.

Bet tai suteikia pagrindo daugeliui "sensacingų atradimų". Ne taip seniai prancūzų genetikas Žeraras Liukotas, vienintelis, turintis Napoleono ląsteles (jis pats taip sako), pareiškė, kad ištyręs imperatoriaus ir šiuo metu gyvenančio Bonapartų šeimos atstovo DNR, jis pas Napoleoną aptiko Kaukazo šaknų. Tiesa, tautybės jis nenurodė. Tikriausiai tam, kad nesukeltų nereikalingo jaudulio. Gal staiga paaiškės, kad Karlo Bonapartas yra visai ne korsikietis, o kažkokios Rusijos pilietybės Kaukazo tautybės atstovas. (Čia tai jau ir iki Trampo "Rusijos agento" labai arti!).

Beje, Napoleono sarkofagas pagamintas iš rausvo porfyro, atvežto iš Rusijos. 200 tonų bloką Prancūzijai padovanojo Rusijos imperatorius Nikolajus I.