Janukovičiaus kreipimasis į ukrainiečius

Buvęs Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovičius kreipėsi į šalies žmones

Mieli tautiečiai!

Ukrainos nepriklausomybės 30-mečio išvakarėse turėtume kalbėti apie kelią, kurį mūsų valstybė nuėjo per šį laikotarpį. Ką Ukraina laimėjo ir ką prarado.

Nevertinsiu šalies vadovų, atėjusių į valdžią pagal Ukrainos Konstitucijoje įtvirtintas nuostatas, o ne per valstybės perversmą, kaip nutiko 2014 metais, veiksmų.

Po trijų dešimtmečių lengva kalbėti apie tai, kokios klaidos buvo padarytos ir ar jų buvo galima išvengti. Kiekvienas prezidentas, parlamentaras, ministras pirmininkas ir vyriausybės narys veikė esant tam tikroms istorinėms aplinkybėms, kurioms jie ne visada galėjo daryti įtaką, jau nekalbant apie jų pakeitimą.

Manau, kad tai taikoma ne tik Ukrainai. Bet kurios valstybės istorijoje galima rasti ir teisingų jos vadovų sprendimų, ir klaidingų. Kyla klausimas, koks yra sėkmės ir klaidingų skaičiavimų santykis, ar buvo teisingai nustatyta strateginė valstybės raidos eiga, daranti lemiamą įtaką jos vidaus ir užsienio politikai.

Pirmaisiais nepriklausomos valstybės gyvavimo metais Ukraina judėjo pagal daugumai posovietinių šalių būdingų procesų paradigmą: labai apytikslė idėja, ką daryti TSRS žlugimo sąlygomis, kai tautų apsisprendimas iš deklaracijos virto realybe.

Manau, nesuklysiu sakydamas, kad pirmaisiais metais, kol buvo kuriami valstybės konstituciniai pagrindai, mus išgelbėjo ekonominių ryšių su buvusiomis sovietinėmis respublikomis, daugiausia su Rusija, kaip pagrindine grandimi, inercija bendrame buvusiame TSRS nacionaliniame ekonominiame komplekse.

Nors šis laikotarpis įžengė į šiuolaikinę istoriją kaip "laukiniai 1990-ieji", būtent tada pas mus atėjo "laukinis" kapitalizmas, Ukrainos pramonė toliau glaudžiai bendradarbiavo su Rusijos, Baltarusijos, Kazachstano ir kitų buvusių sovietų respublikų įmonėmis, užtikrinant valstybės biudžeto užpildymą lėšomis, be kurių valstybės laukė neišvengiamas socialinis žlugimas.

Vėliau šie ekonominiai ryšiai pradėjo silpnėti. Pagrindinė to priežastis buvo laipsniškas oficialaus Kijevo užsienio politikos "vakarietiškumas", įvykęs spaudžiant nacionalinių patriotų ir Vakarų. Kompromisas tarp šios tendencijos ir noro palaikyti visavertį bendradarbiavimą su Rusijos Federacija tapo kelių vektorių užsienio politika.

Teisybės dėlei reikia pažymėti, kad tokiomis sąlygomis, kai buvusių sovietinių respublikų santykiuose pradėjo vyrauti ekonominis savanaudiškumas, o NVS, kaip naujo politinės ir ekonominės sąjungos formato mechanizmas, pasirodė esanti nepajėgi įvykdyti jai priskirtas funkcijas, tai buvo teisingas Ukrainos politinės vadovybės sprendimas. Tuo metu tiesiog nebuvo kito būdo užtikrinti mūsų šalies nacionalinį saugumą, ir, kaip parodė vėlesni mūsų istorijos metai, dėl daugelio vektorių požiūrio išlaikėme vidinį stabilumą. Taip vyko iki 2014 metų.

Nesureikšminsiu visų svarbiausių mūsų nepriklausomybės 30 metų istorijos akimirkų, nes nekeliu sau užduoties aprašyti kelio, kurį nuėjome nuo 1991 metų. Jūs žinote pagrindinius šios istorijos įvykius kaip ir aš: 1996 metais Konstitucijos priėmimas, "dujų" karų su Rusijos Federacija pradžia, "oranžinis Maidanas"... Pasakysiu tik tiek, kad mano, kaip gubernatoriaus, ministro pirmininko, o vėliau ir valstybės vadovo, kadencijos buvo labai sunkiais laikais.

Bandydama užmegzti lygiavertį dialogą tiek su Vakarais, tiek su Rusija, šalis nuolat susidūrė su sunkumais, kurių šaknys slypi ne mūsų nesugebėjime užtikrinti socialinę ir ekonominę pažangą, o geopolitinės prasmės problemose. Į normalius Ukrainos ir Rusijos partnerystės santykius Vakaruose, daugiausia JAV, buvo žiūrima kaip į Rusijos Federacijos sugrįžimo į pasaulio politiką vaidmens, kokį savo laiku atliko TSRS, grėsmę. Dėl to Ukrainos vidaus politinės įtampos augimas ir jos peraugimas į atvirą opozicijos ir dabartinės valdžios konfliktą buvo tik laiko klausimas.

Mes žinojome apie šią grėsmę ir darėme viską, kad išvengtume katastrofos. Užtikrinome žodžio laisvę net tais atvejais, kai ši "laisvė" pažeidė valstybingumo pagrindus; mes nesikišome į Vakarų regionų gyventojų teisę statyti paminklus tiems, kuriuos jie laikė savo nacionaliniais didvyriais, net ir Pietryčių gyventojų istorinės atminties įžeidimo kaina; mes nepersekiojome nacionalistinių organizacijų narių, manydami, kad jie įvertins valstybės toleranciją; užmerkėme akis daugeliui dalykų... Nemanau, kad tai buvo neteisinga politika. 2014-ųjų perversmas nebuvo mūsų "švelnumo" rezultatas. Tai buvo nulemta įgyvendinant projektą "Ukraina kaip Antirusija", ir jei mes laikysime šį postulatą savaime suprantamu dalyku, tada viskas sustos į savo vietas.

Ne taip seniai pirmasis Ukrainos prezidentas Leonidas Kravčiukas sakė manantis, kad didžiausia jo klaida yra tai, kad jis tikėjo Rusija. Man keista tai girdėti iš politiko, kuris stovėjo ties Ukrainos nepriklausomybės ištakomis. Taip, ir iki 2014 metų turėjome nesutarimų su Rusija, tačiau juos išsprendėme derybomis ir abipusėmis nuolaidomis.

Dažnai tai buvo kompromisai, dėl kurių partijos privalėjo parodyti nepaprastą politinę valią, norą savo šalių piliečiams paaiškinti, kodėl jų lyderiai elgėsi taip, o ne kitaip.

Tačiau mums pavyko, nes abiejose pusėse buvo suprastas poreikis judėti į priekį gilinant abipusiškai naudingą bendradarbiavimą visose dvišalių santykių srityse, o tai garantavo mūsų tautoms klestėjimą, t. y. pasiekti pagrindinį bet kurios atsakingos vyriausybės vadovybės tikslą.

Dėl to Ukraina pademonstravo gerus ekonomikos augimo tempus, sustiprino savo vidaus politikos socialinį komponentą. Turėdami tokį bagažą, atėjome į įvykį, kuris, kaip paaiškėjo vėliau, tapo mūsų statomos Ukrainos — šalies, kuri pasirinko laipsniškos integracijos į Europos ekonominį ir politinį kelią erdvę, išlaikant tradicinius ryšius tiek su Rusijos Federacija, tiek su kitomis buvusios TSRS respublikomis, išardymo pradžia. Ta pradžia tapo klausimas dėl asociacijos susitarimo su ES pasirašymo.

Pasikartosiu: negaliu vertinti savo pirmtakų pirmininkavimo politinių sprendimų. Bet aš turiu teisę įvertinti save.

Taigi, spaudžiami opozicijos ir Vakarų, atsidūrėme situacijoje, kai supratimas apie ankstyvą asociacijos sutarties pasirašymą susidūrė su mūsų oponentų noru bet kokia kaina prastumti šį sprendimą. To pasekmės jiems nerūpėjo, nes bet kokiu atveju atsakomybė už socialinę ir ekonominę katastrofą, kurią šiandien matome Ukrainoje, tenka dabartinei vadovybei.

Situacija buvo nepaprastai sunki, tačiau nusprendėme atidėti šio dokumento pasirašymą, nes reikėjo nuodugniau išanalizuoti ekonominį susitarimo komponentą, pašalinant galimus prieštaravimus, siekiant užtikrinti abipusiai naudingą bendradarbiavimą su Rusijos Federacija, kuris atitinka nacionalinius Ukrainos interesus. Ar šis sprendimas buvo kibirkštis, sukėlusi vadinamosios "orumo revoliucijos" pliūpsnį? Ne. Tai buvo signalas neteisėto valdžios užgrobimo ir antirusiškos isterijos pradžiai, kuri netrukus tapo Ukrainos užsienio politikos stuburu.

Esu giliai įsitikinęs, kad pagrindinė mūsų trisdešimties metų istorijos klaida buvo ne pasitikėjimas Rusija, o atsisakymas su ja palaikyti gerą kaimynystę. Iš pirmo žvilgsnio nekenksminga: "Kas nešoka — tas kvailys". Šis principas, skirtas padėti sušildyti protestuotojus Maidane, iš tikrųjų pasirodė esąs signalas nuolatinės konfrontacijos politikos pradžiai.

Prie ko tai privedė? Prie karo, skilimo Ukrainos visuomenėje, sukėlė nuolatinį socialinį nestabilumą, gilią ekonominę krizę, radikalių nacionalistinių organizacijų šėlsmą, opozicijos persekiojimą ir režimui nepriimtinų televizijos kanalų uždarymą. Tai lėmė tai, kad Donbaso piliečiams siūloma išvykti į Rusiją, jei jie nenori paremti smurtinės ukrainizacijos, kurią, kaip bebūtų keista, įvykdė rusakalbė valstybės vadovybė, o Krymo gyventojams neleidžiama laikyti pusiasalį savo tėvyne, nes neva jie čia tik laikini svečiai…

Nepriklausomybės 30-mečio išvakarėse Ukraina pasirodė esanti visiškai priklausoma nuo JAV ir Rusijos santykių būklės, tuo pačiu mintyse linkėdama tolesnio jų pablogėjimo, o tai iš esmės neatitinka nei Amerikos, nei Rusijos tautų interesų. Man skaudu apie tai kalbėti, bet tai tiesa.

Bet ką darysime, kai įtampa sumažės? O tai būtinai įvyks. Pastatyti sieną prie sienos su Rusijos Federacija, o dabar su mūsų kaimynais baltarusiais? Ir toliau varginti Vakarus reikalavimais nedelsiant priimti Ukrainą į ES ir NATO, ko jie dėl akivaizdžių priežasčių nenori daryti?

Man skaudu kelti tokius retorinius klausimus savo Tėvynės, kurią aš nuoširdžiai myliu, trisdešimtmečio išvakarėse. Taip, net valdant mūsų valdžiai buvo padaryta klaidų, kartais gana rimtų. Tačiau tuo pat metu Ukraina gyveno taikiai, buvo šalis, turinti didžiausią teritoriją Europoje. Jos piliečiai masiškai neišvykdavo į užsienį ieškoti geresnio gyvenimo, gyventojų skaičius nemažėjo katastrofiškais tempais. Ukrainiečiai kalbėjo savo gimtosiomis kalbomis, nebijodami būti apkaltinti pažeidus įstatymus, ribojančius jų konstitucines teises. Jie neelgetavo dėl pernelyg didelių komunalinių paslaugų tarifų.

Tai, kad žmonės geriau gyveno valdant mūsų valdžiai, yra faktas. Ir šis faktas dar iškalbingesnis, jei atsižvelgsime į dabartinį ukrainiečių skurdinimą.

Bet tikėkit — viskas pasikeis. Tiesą sakant, tam reikia ne tiek daug: tiesiog balsuokite rinkimuose už tuos, kurie moka valdyti valstybę, kurie žino, kokie yra ekonomikos įstatymai, kurie vertina žmogaus teisę kalbėti gimtąja kalba, eiti į bažnyčią, kurią jie laiko savo dvasine buveine, kurie gyvena meile artimui, o ne neapykanta.

Tai tikrai atsitiks. Ir ne kažkokioje beribėje ateityje, bet artimiausioje istorinėje perspektyvoje. Taip ir bus. Aš tai žinau ir tuo tikiu. Nes tikiu mūsų žmonių išmintimi, jų jėgomis ir noru įgyti tikrą nepriklausomybę.

Pagarbiai,

Ukrainos prezidentas (2010–2014 m.)

Viktoras Janukovičius.