Nauji veidai, senas grėblys: kodėl valdžia kelia problemų Ukrainai

Krizė, revoliucijos, oligarchija ir skolos — taip galima apibūdinti nepriklausomos Ukrainos 30 metų istoriją. Kaip viena sėkmingiausių TSRS šalių pamažu virto autsaidere — aiškina politologai

Dėl visų savo problemų Ukraina yra įpratusi kaltinti Rusiją. Kažkodėl Kijevo valdžia nekreipia dėmesio į tai, kad pirmą kartą šalis susidūrė su ekonominiais ir vidaus politiniais sunkumais gerokai prieš 2014 metus. Krizė šalyje prasidėjo lygiai prieš 30 metų, žlugus Sovietų Sąjungai, ir tęsiasi iki šiol.

Kokie valdžios veiksmai trukdo Ukrainai išlipti iš nuolatinio nuosmukio būsenos? Atsakymas į šį klausimą yra Sputnik straipsnyje.

Oligarchai buvo apdovanoti. Už ką — neprisimename

Pagrindinę klaidą Ukraina padarė vos paskelbusi nepriklausomybę. Šalies vadovybė nusprendė sukurti etnokratinę valstybę, sutelkdama dėmesį į tautinį identitetą ir siekdama kuo greičiau atsikratyti sovietinės praeities, aiškina politikos analitikas Aleksejus Kočetkovas.

"Jie pradėjo kurti naują šalies tapatybę. Ši strategija suponavo vangų, o dabar jau atvirą konfliktą su Rusija, o šalies viduje ji negalėjo nesukelti konfliktų tarp rusų ir ukrainiečių", — sako jis.

Kaip pavyzdį galime prisiminti knygą, kurią antrasis Ukrainos prezidentas Leonidas Kučma paskelbė savo šalies vadovavimo laikotarpiu. Kučma savo darbui pasirinko labai iškalbingą pavadinimą: "Ukraina — ne Rusija". Akivaizdu, kad knygoje Kučma daugiausia dėmesio skyrė ne ilgamečiams istoriniams valstybių ryšiams, o priešingai — viskam, kas skiria ukrainiečių ir rusų tautas.

Beje, būtent Kučmos valdymo laikais įvyko didžiausių šalies gamyklų ir įmonių privatizavimas. Taigi, buvo suformuota oligarchų klasė, kurią Aleksejus Kočetkovas laiko kita, ne mažiau svarbia problema.

"Oligarchiniai klanai pradėjo perskirstyti sovietinį palikimą, o tuo tarpu Ukrainos ekonomika nustojo būti savarankiška — kai kurios įmonės nebegalėjo funkcionuoti, nes, išnykus TSRS, pasikeitė pardavimo rinkos arba sutriko technologinės grandinės, — sako ekspertas. — Šias įmones būtų galima plėtoti, tačiau naujiems savininkams buvo lengviau paskelbti bankrotą".

Dėl to šalyje prasidėjo nuolatinė kova tarp oligarchijos atstovų — kiekvienas siekė kontroliuoti ekonominius išteklius.

Pavyzdžiui, Kučmos prezidentavimo metu vienas turtingiausių šalies žmonių buvo Viktoras Pinčiukas, kuris taip pat yra Leonido Kučmos žentas.

Trečiasis Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka savo poste pasižymėjo ne tik atvirai vakarietiška politika, bet ir I ir III laipsnio ordinų už nuopelnus įteikimu atitinkamai Rinatui Achmetovui ir Igoriui Kolomoiskiui.

Pažymėtina, kad žiniasklaidai paklausus Juščenkos, kodėl jis apdovanojo oligarchus, aiškaus atsakymo nebuvo. Juščenka tiesiog negalėjo prisiminti priežasties.

Dokumentas nieko nereiškia

"Tokiomis sąlygomis stabili politinė sistema negalėjo atsirasti, — sako Aleksejus Kočetkovas. — Šalyje nuolat vyko kova "visi prieš visus", todėl iš tikrųjų Ukraina netapo valstybe".

Visavertėje valstybėje bent jau veikia teisė, tvirtina politologas. Tuo tarpu valdžios institucijos praktiškai nesilaiko Ukrainos suvereniteto deklaracijos. Juk antrame dokumento skyriuje sakoma, kad "jokia politinė partija, visuomeninė organizacija, kita grupė ar asmuo negali kalbėti visos Ukrainos žmonių vardu".

Tačiau vienas svarbiausių šalies įstatymų netrukdė penktajam prezidentui Petro Porošenkai taip piktnaudžiauti savo tarnybinėmis galiomis, kad po kito valdžios pasikeitimo jam buvo iškelta daug baudžiamųjų bylų. Kiek — net Porošenkos advokatui Iljai Novikovui sunku pasakyti.

"Mūsų nuolat klausia, koks dabartinis baudžiamųjų bylų skaičius yra iš Porošenkos sąrašo. Vėlgi, mes nežinome, negalime būti tikri, kad ten nėra kažko, apie ką mes nežinome, tačiau šiuo metu tai yra 58 baudžiamosios bylos", — sakė jis 2020 metais.

Viena garsiausių bylų, susijusių su Porošenka, yra poilsio centro "Ivuška" likimo tyrimas. Bazė priklausė Ukrainos aklųjų draugijai, tačiau ji buvo parduota su Petro Porošenka siejamos bendrovės "OOO Sojuz-Invest" atstovams. Tuo tarpu žinoma, kad Porošenkai pinigų tikrai nereikia — kaip verslininkas jis yra "Forbes" sąraše. 2021 metų kovo mėnesį jo turtas vertintas 1,6 mlrd. dolerių.

Veidai nauji, grėblys senas

Porošenkos įpėdinis, dabartinis prezidentas Vladimiras Zelenskis, ne kartą kalbėjo apie norą kovoti su oligarchija. Oligarchų įtakos vyriausybei mažinimas buvo jo priešrinkiminis pažadas — ir 2020 metų gegužę, remiantis Razumkovo centro apklausa, 71 proc. ukrainiečių manė, kad Zelenskis nesilaikė savo žodžio.

Tik šiemet Ukrainos parlamento svetainėje buvo paskelbtas įstatymo projektas, kuriame oligarchai laikomi grėsme nacionaliniam saugumui. Be to, Vladimiras Zelenskis pradėjo oponuoti Igoriui Kolomoiskiui, kuriam priklauso didžiausia žiniasklaidos grupė Ukrainoje "1 + 1 Media". Pažymėtina, kad jame yra "1 + 1" televizijos kanalas, kuriame buvo rodomas serialas "Žmonių tarnas", tapęs Zelenskio rinkimų kampanijos dalimi.

"Viskas, kas vyksta oficialiuose Kijevo sluoksniuose, yra tas pats grėblys, — situaciją komentuoja politologas Vladimiras Kornilovas. — Čia keičiasi tik žaidėjai, o grėblys yra tas pats. Šalies problemas sprendžiamos jėgos formomis (2004 metų "Oranžinė revoliucija" ir "2013–2014 metų "Euromaidanas" — Sputnik). Dėl šių rūmų intrigų žmonės dešimtmečius tiesiog keičiasi vietomis. Atsiranda kai kurie nauji veidai, tokie kaip Zelenskio, bet oligarchai vis tiek yra tie patys".

Tačiau net pasisakymas prieš buvusį sąjungininką Zelenskio įvaizdžio nesustiprina. Prezidento reitingas taip pat krenta dėl koronaviruso krizės. Padėtis šalyje parodė, kad Ukrainos medicinos sistema nėra pasirengusi pandemijai. Karantinas buvo įvestas daugiau popieriuje nei iš tikrųjų, tai rodo vakcinų trūkumas ir atvejų skaičiaus augimas.

"Viskas, ką daro Zelenskis, yra bandymas mėgdžioti normalią valstybę, — sako Finansų universiteto prie Rusijos Federacijos vyriausybės prorektorius, ekonomikos mokslų daktaras Aleksejus Zubecas. — O Ukraina yra valstybė-apvalkalas. Oficialiai ji yra, bet jos viduje nėra nieko. Valstybė negali vykdyti savo socialinių įsipareigojimų piliečiams".

Viskas, išskyrus tikras problemas

Atrodytų, kad įtampa šalies viduje turėtų paskatinti valdžios institucijas galvoti apie tikrai svarbias problemas — korupciją, pramonės ir sveikatos apsaugos krizę. Tačiau vietoj to Kijevas pasirašo įstatymą "Dėl visiško bendro vidurinio ugdymo", kuris mažina mokymą tautinių mažumų kalbomis, tarsi kalbų konfliktai būtų svarbesni už gyventojų gyvenimo kokybę.

Ukraina taip pat mano, kad dekomunizacija yra tikra problema, kuri daugiausia išreiškiama Ukrainos komunistų partijos draudimu. Kijevas taip pat uždraudė sovietinius simbolius, TSRS priskyrė nacių režimui. Tuo pat metu rugpjūčio 18 dieną šalis minėjo 110-ąsias nacių nusikaltėlio Omeliano Grabco, kuris 1941–1944 metais prisidėjo prie 30 tūkstančių žydų žudynių, metines.

Tuo pačiu pavojingiausiu šalies žmogumi laikomas politikas, "Opozicijos platformos — už gyvybę" vadovas Viktoras Medvedčiukas.

Dabar Medvedčiukas kaltinamas "valstybės išdavyste" ir "karo įstatymų bei papročių pažeidimu". Pasak partijos funkcionierių, kaltinimai politikui buvo pareikšti po pareiškimų, kad platformos "Už gyvybę" nariai "gins savo idėjas, brangins pergalės Didžiajame Tėvynės kare atminimą ir pagerbs jo herojus".

Kaltinimai Medvedčiukui glumina net susiskaldžiusią Ukrainos visuomenę. Remiantis Pilietinės visuomenės sociologijos instituto duomenimis, 60 procentų apklaustų ukrainiečių mano, kad politikas yra nekaltas.

Akivaizdu, kad net paprasti gyventojai supranta, jog tikrosios Ukrainos problemos slypi kitur. Didžiojo Tėvynės karo atminimo atmetimas ar kova su rusų kalba nekompensuoja nedarbo ir krizės, o tai reiškia, kad skandalai dėl smulkmenų atitraukia žmones nuo kažko tikrai svarbaus.