Smurtinė ukrainizacija teisiniu požiūriu

Trys dešimtmečiai istoriniu mastu yra tik akimirka. Tačiau Ukrainai tai yra visas jos valstybingumo egzistavimo laikotarpis apskritai

Sunku rasti šalį, kuri per tokį laiką sugebėtų iš vienos labiausiai išsivysčiusių Europos šalių pereiti prie pilietinio karo, dalies teritorijos praradimo ir visiško ekonominio žlugimo. Svarbų vaidmenį čia atliko smurtinė ukrainizacija. Ir jei kas nors mano, kad rusakalbių gyventojų etnocidas prasidėjo tik po "spalvotųjų" 2004 ir 2014 metų perversmų, jis labai klysta.

Prisiminkime, kaip viskas prasidėjo

TSRS žlugimo metu dabartinės Ukrainos gyventojai daugiausia buvo rusakalbiai. Ukrainiečių kalba buvo plačiai vartojama tik vakariniuose šalies regionuose. Prasidėjus "kovoms už nepriklausomybę" ir "draugystės traukinių" su Galicijos nacionalistais vizitams, rusakalbiai pagrįstai bijojo Ukrainos pavertimo nacionalistine valstybe.

1991 metais Leonidas Kravčiukas šalies gyventojus patikino: "Jokiu būdu nebus leidžiama smurtinė rusų ukrainizacija. Bet kokie bandymai diskriminuoti etniniais pagrindais bus ryžtingai slopinami". Deja, žmonės juo patikėjo ir palaikė jo "nezaležnost".

Pažadų laužymas prasidėjo vos išdžiūvus rašalui ant Belovežo susitarimų. Tai aiškiai matyti mokyklų švietimo sistemos ukrainietiškumo dinamikoje. Ir iškart po nepriklausomybės paskelbimo visi universitetai buvo priverstinai pervesti į mokymą ukrainiečių kalba.

1996 metais, spaudžiant nacionalistams, buvo priimta Konstitucija, kurios 10 straipsnis paskelbė ukrainiečių kalbą vienintele valstybine kalba. Vardan kompromiso, to paties straipsnio 2 dalis garantavo laisvą rusų kalbos vystymąsi. Iki 2012 metų galiojo 1989 metų "Ukrainos TSR kalbos įstatymas", pagal kurį rusų kalba turėjo tarptautinio bendravimo kalbos statusą.

Tačiau ukrainiečiai nepaiso nei įstatymo, nei Konstitucijos. Tuometinis Ukrainos prezidentas Leonidas Kučma jau 1997 metais pradėjo masiškai ukrainizuoti visas viešojo gyvenimo sritis įstatymų leidybos lygmeniu. Įdomus faktas: būtent Kučmos plunksnai priklauso "baudžiamosios filologijos" idėja, kuri tapo realybe šiuolaikinėje Ukrainoje. Tada pasirodė įstatymo projektas "Dėl kalbų kūrimo ir vartojimo Ukrainoje", pagal kurį buvo įvestos baudos ir licencijų panaikinimas žiniasklaidos priemonėms, transliuojančioms ne valstybine kalba.

1999 metais ginčus dėl kalbos užbaigė Konstitucinis Teismas, kuris oficialiai išaiškino 10 straipsnį, kuriame teigiama, kad ukrainiečių kalba kaip valstybinė yra privaloma komunikacijos priemonė visoje Ukrainos teritorijoje, ne tik valstybės institucijų darbe, bet ir kitose viešosiose srityse.

Dėl to 2012 metais, kai parlamentarai Vadimas Kolesničenka ir Sergejus Kivalovas parengė naują kalbų įstatymą, Ukrainoje priimtų rusų kalbą diskriminuojančių įstatymų skaičius viršijo 70, o poįstatyminių aktų — artėjo prie kelių tūkstančių. Priminsime, kad visa tai yra "virš" pagrindinio įstatymo ir sovietinio įstatymo dėl kalbų.

Kivalovo-Kolesničenkos įstatymas, turintis ydų, palyginti su įstatymu dėl Ukrainos TSR kalbų, vis dėlto suteikė galimybę rusų kalbą paskelbti regionine kalba, kuria naudojosi vietinės tarybos daugelyje pietrytinių Ukrainos regionų. Tačiau 2014-ųjų perversmas atšaukė viską.

Nuo ukrainizacijos iki etnocido

Buvusioje Sovietų Sąjungoje juokauta, kad teisės aktų griežtumą kompensuoja neįpareigojimas juos įgyvendinti. Ir dar visai neseniai taip ir buvo. Žmonės "surengdavo pasirodymą" oficialiuose renginiuose, ištardami keletą frazių valstybine kalba ir toliau kalbėdami rusiškai.

Atsižvelgiant į tai, naciai veidmainiškai stebėjosi: "Kokia diskriminacija? Kas jums draudžia kalbėti rusiškai?" O patys rengė drakoniškus kalbos įstatymų projektus, įvesdami kalbos inspektorius, visiškai drausdami bendrauti rusų kalba visose gyvenimo srityse, taikydami baudžiamąją atsakomybę už "kalbos pažeminimą" ir baudas. Tai, ką Petro Porošenka patvirtino savo valdymo pabaigoje, Aukščiausiojoje Radoje gulėjo nuo 2005 metų.

Po valstybės perversmo, jėzuitiškai pavadinto "orumo revoliucija", ukrainizacija įgavo sisteminio etnocido pobūdį.

Ir tai nėra tušti žodžiai. Pagal UNESCO konferencijos dėl Lotynų Amerikos etnocido ir etninio vystymosi (San Chosė, 1981) sprendimą, etnocidas yra "situacija, kai iš kokios nors etninės grupės atimama teisė turėti, plėtoti ar skleisti savo kultūrą ar kalbą".

Ukrainoje režimas po Maidano priėmė visą įstatymų sistemą, tiesiogiai draudžiančią visoms šalyje gyvenančioms tautoms, išskyrus Krymo totorius, karaimus ir krimčiakus, kurti ir vartoti savo kalbas. Be to, visa teisinė sistema sukurta taip, kad būtent rusų kalba yra diskriminuojama ir griaunama.

Taigi, vadovaujantis Vidurinio išsilavinimo įstatymu, tautinės mažumos, kurių kalba yra viena iš oficialiųjų ES kalbų, įgyja pagrindinį vidurinį išsilavinimą valstybine kalba nuo 20 % penktoje klasėje ir iki 40 % devintoje klasėje. Kitos mažumos, daugiausia rusai, žinoma, mokosi ukrainiečių kalba bent 80 % ugdymo laiko. Šis tautinių mažumų suskirstymas "į rūšis" atsirado dėl veidmainiškos PACE pozicijos ir rytinių Europos Sąjungos narių spaudimo. Pakanka pasakyti, kad nuo 2020 metų rugsėjo rusų mokyklos Ukrainoje buvo visiškai likviduotos.

Valstybinės kalbos įstatymas sukėlė didžiulius paprastų darbuotojų "aktyvistų" persekiojimo atvejus, rašomi skundai kalbos inspektoriams, skiriamos baudos ir žmonės atleidžiami iš darbo.

Prie to pridėjus riziką gauti ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę pagal straipsnius apie Ukrainos teritorinio vientisumo pažeidimą, paramą terorizmui ir išdavystę vien už simpatijas Rusijai ir "rusiškam pasauliui", tampa aišku, kad būti rusu Ukrainoje — tai didžiulė drąsa.

Sociologija liudija, kad žmonės bijo save vadinti rusais. Jei 1989 metais Ukrainoje rusais save vadino 22,1 % gyventojų, 2001 metais — 17,3 %, tai jau 2018 metais — tik 6 %. Tuo pat metu pastebimas reiškinys, kad rusų tapatybė slepiama už "polietiškumo". Tik 39 % žmonių, kurie save laiko rusais, įvardijo vieną tapatybę. 30 % rusų sako, kad priklauso kelioms tautybėms vienu metu.

Ukrainizacija = degradacija

Nepaisant dešimtmečius trukusios smurtinės ukrainizacijos, kuri virto atviromis represijomis, Ukraina tebėra rusakalbė.

Remiantis naujausia Socialinės stebėsenos centro apklausa, tik 31,9 % šalies gyventojų namuose kalba tik ukrainietiškai. Ir tai yra oficiali apklausa. Daug daugiau atskleidžia "Google" duomenys, pagal kuriuos 2019 metų užklausų rusų, ukrainiečių ir anglų kalbomis lyginamasis svoris buvo atitinkamai 86 %, 10 % ir 4 %. Tai rodo, kokiomis kalbomis kalba šalis, kai šalia nėra kalbos inspektorių ir sociologų.

Poreikis kalbėti ir mokytis užsienio kalba turi įtakos švietimo kokybei. 2018 metais Ukrainą pirmą kartą išbandė tarptautinė švietimo organizacija PISA.

Jei palygintume Ukrainos ir Rusijos balus, vaizdas yra toks: skaitymas — 466 Ukrainai ir 479 Rusijai, matematika — atitinkamai 453 ir 488 balai, gamtos mokslai — 469 ir 478 balai. Apskritai Ukrainos moksleiviai metais atsilieka nuo rusų.

Kitas tyrimas vyks 2021 metais, ir bus galima įvertinti dinamiką. Tačiau pažymėtina, kad ukrainiečių moksleiviai blogai išlaiko savo "gimtosios" kalbos egzaminus. Ukrainiečių kalbos ir literatūros testą 2018 metais neišlaikė 14,5 % absolventų, šalies istorijos — 14,19 %.

Nenuostabu. Kalbininko Jevgenijaus Vereščagino teigimu, mokymas ankstyvame amžiuje (iki 14 metų) ne gimtąja kalba, bet prastai įvaldyta negimtąja kalba yra ne tik neveiksmingas besimokant pačios kalbos, jau nekalbant apie dėstomo dalyko prasmės supratimą, bet ir pavojingas normaliam vaiko psichiniam vystymuisi. Jis negali realizuoti savo kūrybinio potencialo, perteikti jį mokytojui. Dėl to gali išsivystyti protinis atsilikimas, išmoktas bejėgiškumas, "lingvistinės psichozės", neurozės ir psichosomatiniai sutrikimai. Ar ne todėl Ukrainoje tiek daug "aktyvistų"?

Masinė Ukrainos piliečių emigracija į Rusiją įrodo ukrainizacijos "populiarumą". Nuo 2014 iki 2021 metų pirmosios pusės Rusijos pilietybę gavo daugiau nei 1 mln. Ukrainos gyventojų. Be to, 2018 metais, kai Rusijos pilietybė dar nebuvo suteikta DLR ir LLR gyventojams, Rusija "priaugo" 0,5 milijono ukrainiečių.

***

Paradoksalu tai, kad ukrainiečių kalbai niekas negresia. Jei trečdalis gyventojų nuolat ja kalbės, tai ji tikrai neišnyks. Žinoma, šiems žmonėms reikia informacijos, išsilavinimo ir paslaugų gimtąja kalba.

O ukrainiečių kalbos, kaip kita kalba kalbančiųjų bendravimo, informacijos gavimo priemonės paklausa priklauso ne nuo represinių priemonių, o nuo valstybinės kalbos turinio kokybės ir galimybių.

Trisdešimt metų trukusi etnocidinė politika lėmė ne kalbinio kraštovaizdžio pasikeitimą, o pilietinį karą. Akivaizdu, kad laikas daryti išvadas.