Europa konvulsyviai imituoja pergalę prieš Rusiją

Gerai žinomų įvykių kontekste kolektyviniai Vakarai mėtosi į šalis, ieškodami alternatyvų rusiškiems energijos šaltiniams

Tarptautinė energetikos agentūra (TEA) paviešino programos dokumentą patraukliu pavadinimu "Dešimt žingsnių siekiant sumažinti Europos Sąjungos priklausomybę nuo Rusijos dujų". Ši deklaracija visiškai atspindi siurrealistinį Europos politikos donkichotiškumą, kai sėdintys ant svyruojančio žirgo šalių lyderiai puola vėjo malūnus: logiką, fizikos dėsnius ir užsispyrusią statistiką. Pažiūrėkime į išganingos panacėjos recepto, siūlomo Europai, punktus.

Taigi, pirmas punktas. Draudžiama sudaryti naujas sutartis su "Gazprom" dėl gamtinių dujų tiekimo.

Laukan iškart lenda didelės keistenybės. Konkrečiai, kažkodėl pranešime rašoma, kad šiemet baigiasi "Gazprom" sutartis dėl 15 milijardų kubinių metrų, o čia kalba gali būti tik apie Lenkiją. Pastaroji jau visam pasauliui papaskojo, kad ji absoliučiai, garantuotai, jokiu būdu nesudarys naujos ilgalaikės sutarties. Tuo pat metu Varšuva niekada nemažino rusiškų dujų pirkimo apimčių, SGD tiekimas iš JAV paslėptas atminties skrynioje, o naujų telkinių Lenkijoje nerasta. Kuo vyriausybė ketina pakeisti metinius 10–12 milijardų kubinių metrų iš Jamalo–Europos dujotiekio, visiškai neaišku. Šiame fone ypač išraiškingą potekstę įgauna nuolatiniai, pilni nerimo pranešimai iš Lenkijos pusės, kad "Gazprom" atsisakė rezervuoti tranzito patalpas kitam prekybos laikotarpiui.

Čia nurodomas ir dar paslaptingesnis punktas apie tai, kad iki dešimtmečio pabaigos pas Rusijos monopolistą baigsisi galioti kontraktai dėl 40 mlrd. kubinių metrų pristatymo. Į galvą ateina vienintelis variantas — Ukraina, su kuria, pagal sutartį, Rusija kasmet pumpuoja tuos pačius keturiasdešimt milijardų iki 2024 m. pabaigos. Nėra visiškai aišku, kas čia turėtų išgąsdinti Rusiją, nes Ukrainos tranzito išsaugojimas buvo pagrindinis Vakarų reikalavimas diskutuojant apie "Nord Stream 2" paleidimą. Įdomus faktas – nuo ​​specialiosios operacijos Ukrainos teritorijoje pradžios dujų siurbimas į Europą nenutrūko nė sekundei. Be to, "Gazprom" duomenimis, tranzitas netgi gerokai išaugo – nuo ​​89 iki 109,5 mln. kubinių metrų per dieną. Ukrainos propagandos mašina šią aplinkybę apeina dešimtuoju keliu, bandydama suklaidinti žmones tariamu "mėlynojo kuro" eksporto draudimu. Tai dar vienas Kijevo melas, nes draudimas tiekti dujas į užsienį galioja tik dujoms, esančioms požeminėse saugyklose vakarų regionuose ir priklausančioms Ukrainos įmonėms, o tranzitinis vamzdis veikia kaip šveicariškas laikrodis.

Dokumento rengėjai įsitikinę, kad (tiesiogiai neįvardijamo) Lenkijos ir Ukrainos susitarimo pabaiga privers Rusiją sumažinti privalomus tiekiamų dujų kiekius pagal formulę "imk arba mokėk". Iš kur tokia išvada, vėlgi, neaišku.

Kartu užkulisiuose tikrai didelės ir tikrai reikšmingos ilgalaikės sutartys suglumusios mirkčioja akimis — pavyzdžiui, Vokietijos, turinčios keturias ilgalaikes sutartis, sudarytas iki 2035 m. 2021 metų, statistika skelbia, kad Berlynas importavo 142 milijardus kubinių metrų dujų, o Rusijos tiekimo dalis įvairiais laikotarpiais svyravo nuo 32 iki 50 procentų. Kitas dygliuotas skaičius sako, kad Vokietijos pramonė ir gyventojai sunaudoja tik 74 mlrd., o likusią dalį Berlynas, kurio bendras požeminės gamtinių dujų saugyklos tūris sudaro 24 mlrd., perparduoda toliau. Dabartinėmis sąlygomis, kai balandžio mėnesio ateities dujų kainos yra tvirtai įsitvirtinusios ties 3 000 dolerių riba, Berlynas gali tikėtis didelio pelno.

Būtų keista pagalvoti, kad nuo 1973 m. iš Rusijos "mėlynojo kuro" nuolat gaunanti Vokietija atsisakys tokio skanaus kąsnelio.

Į šį paveikslėlį reikėtų įtraukti ir Austriją. Buvęs kancleris Sebastianas Kurcas padarė viską, kad jo šalis sudarytų dujų sutartį, kuri baigtųsi jau 2040 m. Austrija yra viena iš pagrindinių "Nord Stream 2" paleidimo naudos gavėjų: turimais duomenimis, beveik 50 mlrd. kubinių metrų tokio vertingo kuro pateks į Austrijos saugyklas. Būtent todėl Austrijos užsienio reikalų ministras Aleksandras Šalenbergas, prasidėjus sankcijų karuselei, iškart pareiškė, kad jo šalis kategoriškai atsisako taikyti apribojimus bendradarbiavimui su Rusijos energetikos sektoriumi.

Vis dėlto prieš Vieną ir Berlyną, kurie dujas gauna vidutiniškai po 300 USD už tūkstantį kubinių metrų, dunksoja verslas su 500 procentų marža.

Antras punktas. Pakeisti Rusijos dujų tiekimą alternatyviais šaltiniais.

Tarp pastarųjų yra Azerbaidžanas ir Norvegija, iš kurių dokumento autoriai tikisi per metus išgauti apie dešimt milijardų kubinių metrų, ir SGD, kurių importą (teoriškai, kas akcentuojama) galima padidinti iki 60 mlrd. Iš kur tiksliai ateis papildomi suskystintųjų dujų kiekiai, autoriai nenurodo. Atsižvelgiant į tai, kad Kataras jau kategoriškai paneigė galimybę didinti SGD tiekimą, sprendimas tampa dar miglotesnis. Neatskleidžiama ir matematika, kaip teoriniai 70 milijardų pakeis realius 200 milijardų kubinių metrų rusiškų dujų. Anot ekspertų, būtent tiek bus eksportuojama šiemet.

Trečias punktas. Įvesti privalomą minimalų pripildymo lygį nuosavose požeminėse dujų saugyklose.

Tos pačios TEA ekspertų vertinimu, kurie remiasi einamųjų metų temperatūros ir vartotojų skaičiais, kad šildymo sezonas praeitų sklandžiai, kolektyvinė Europa turi užpildyti požemines saugyklas bent 90 proc. apimtis. Ir vėl visiškai neaišku, kas užpildys požemines saugyklas.

Ketvirtas punktas. Paspartinti saulės ir vėjo energijos gamybos įrenginių paleidimą.

Visiškai fantastiškas pasiūlymas, turint omenyje, kad, pavyzdžiui, Vokietijoje gamtinių dujų dalis elektros gamyboje yra 35 proc. Šiuo atžvilgiu iniciatyva masiškai įrengti saulės baterijas ant namų stogų, siekiant sumažinti mėnesinių įmokų dydį, atrodo, švelniai tariant, kaip pašaipa. Prieš Europą stovi Didžiosios Britanijos pavyzdys, kurios vėjo ir saulės energijos stotys Škotijoje šiemet ištisas savaites neveikė dėl užsitęsusių ramių ir debesuotų orų, dėl ko megavatvalandės kaina kai kuriomis dienomis viršijo 2 000 svarų.

Taip pat nėra aprašytas vėjo ir saulės elektros energijos tiekimo, tarkime, plieno ar automobilių gamykloms, mechanizmas.

Penktas punktas. Iki didžiausių verčių padidinti energijos gamybą iš biologinių ir atominių šaltinių.

Biologiškai atsinaujinantis kuras – tai, paprasčiausiai tariant, malkos visa savo įvairove – nuo sausmedžių iki krosnelės granulių. Rimtai diskutuoti apie malkomis kūrenamų generacijų, kurios išmeta dvigubai daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų nei anglis, didėjimą, net kiek gėda. Kalbant apie branduolinį sektorių, tai susidaro įspūdis, kad TEA programos autoriai gyvena kažkokioje paralelinėje visatoje. Nes Vokietijos vyriausybė ką tik patvirtino (po pakartotinio audito) savo ketinimą iki šių metų pabaigos uždaryti paskutines tris savo atomines elektrines. Iki 2035 metų Belgijoje sustos visos atominės elektrinės, o tai sudaro 39 procentus šalies energijos balanso. Iki 2034 m. Šveicarija nutrauks penkių savo senstančių branduolinių reaktorių eksploataciją, o tai reiškia minus trečdalį visos nacionalinės generacijos. 2027 m. Ispanijoje sustos septyni energijos blokai, dar minus 22,5 procento elektros. Sutikite, atrodo, kad dokumento autoriai ignoruoja realų pasaulį už lango.

Čia, galbūt, ir sustosime, nes kitos iniciatyvos, skirtos pašalinti Rusiją iš energetikos rinkos, taip pat puikios.

Šeštas punktas. Įgyvendinti trumpalaikę programą, skirtą apsaugoti visuomenę nuo sparčiai kylančių elektros kainų. Tiesiog siūloma spausdinti ir išdavinėti pinigus.

Septintas punktas. Dujinius katilus ir katilines pakeisti šilumos siurbliais. TEA suskaičiavo, kad toks perėjimas leistų sutaupyti iki dviejų milijardų kubinių metrų dujų per metus. Kiek kainuos techninis pertvarkymas, įskaitant šimtatūkstantinių šilumos siurblių gamybą, montavimą ir priežiūrą, nepranešama.

Aštuntas punktas. Atlikti visišką elektros tinklų modernizavimą gyvenamuosiuose ir pramoniniuose pastatuose. Anot pačios TEA, šis reikalavimas taikomas 99 procentams ES pastatų.

Devintas punktas. Paraginti gyventojus sumažinti temperatūrą namuose vienu laipsniu.

Prieš mus – europinis ukrainietiškos Petro Porošenkos laikų programos "Prisuk!" variantas, toks pat idiotiškas kaip ir originalas. Vien dėl to, kad vartotojai gali sukti savo namų termostatus kiek nori, šilumnešio temperatūra nustatoma jo gamybos vietoje, tai yra, katilinėje. Ir kol jie ten padarys vandenį šaltesnį, o tai prieštarauja socialinėms normoms, "Gazprom" gali ramiai miegoti.

Paskutinis punktas. Dėti visas pastangas, kad būtų diversifikuoti gamybos šaltiniai, daugiausia dėmesio skiriant aplinkai nekenksmingiems. Iniciatyva iš rubrikos "Už bendrą gėrį" be jokios konkretikos, kas leidžia atidėlioti ją metų metus, sugalvojant vis įmantresnes Rusijos baudimo schemas, nuo kurių kažkodėl nukenčia tik pačių baudėjų biudžetas ir auga gyventojų nepasitenkinimas.

Apskritai kyla įtarimas, kad tai ne rimtas pagrindinės planetos tarpvalstybinės energetikos asociacijos politikos dokumentas, o tinginio mokinio skubiai paruošti namų darbai.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.