Penkis iš 155 mlrd kubinių metrų rado: ES netrukus atsisakys dujų iš Rusijos

Šalia kitų 2022 m. įvykių, kurie tampa labiausiai aptarinėjamomis "dienos naujienomis", yra ir tokių, kurie praeina antrame plane, bet vis dėlto yra reikšmingi pasaulinei energetikos pramonei

Kataro SGD nebus ES greitoji pagalba

Šių metų sausio pabaigoje ėmė sklisti informacija, kad Europos Komisijos atstovai ir Vašingtono emisarai nusprendė svariai prisidėti prie kelionių lėktuvu atkūrimo – pramonė smarkiai nukentėjo dėl antiCOVID priemonių. Dvidešimtajame dešimtmetyje Dohoje lankėsi Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen, vasario 1 d., Kataro vadovas šeichas Tamimas bin Hamadas bin Khalifa Al Thani Baltuosiuose rūmuose susitiko su Džo Baidenu, kiek vėliau, už energetiką atsakinga Europos Komisijos narė Kadri Simson su oficialiu vizitu lankėsi Baku, o į daugybę Europos ir Amerikos atstovų susitikimų su Norvegijos vadovybe nėra taip lengva suskaičiuoti.

Iš esmės pagrindinė visų šių derybų tema yra ta pati – Vakarai ieško ir ieško alternatyvių gamtinių dujų tiekėjų ES šalims. Al Thani labai aiškiai išdėstė Kataro ir jo valstybinės įmonės poziciją: valstybinė bendrovė Qatar Gas ketina padidinti SGD gavybą plėtodama unikalų Šiaurės kupolo telkinį (šis laukas turi antrą pavadinimą - South Pars, taip jis vadinamas Irane).

Plėtra vyks dviem etapais: iki 2024 metų SGD gamybos apimtys turėtų būti padidintos nuo 77 mln. tonų per metus iki 110 mln., iki 2027 m. – iki 126 mln. Į Europą gali būti siunčiami papildomi antrojo plėtros etapo kiekiai, tačiau tam į Dohą turėtų atvykti ne tik Europos ir Amerikos politikai, bet ir Europos energetikos įmonių atstovai.

Nė viena ES valstybė narė nėra verslo subjektas, ES nėra valstybinių dujų įmonių, tas pats pasakytina ir apie JAV. Daugelį metų valstybės ir ES į savo nacionalinius teisės aktus integravo visas liberalios ekonomikos doktrinos nuostatas ir jiems tai daug pavyko, todėl bet kokios politinės derybos su Kataru gali baigtis išreikštu ketinimu pasirašyti tarpvyriausybinius susitarimus, sutartis, bet nieko daugiau.

Jeigu Europos ir Amerikos lankytojai ketina ne kalbėtis, o užsiimti tikru verslu, tai į derybas turėtų jungtis tikros verslo struktūros. Tai taip akivaizdu, kad tokios antraštės kaip "Vokietija sudarė SGD susitarimą su Kataru" yra tiesioginis šmeižtas arba įrodymas, kad žiniasklaida, leidžianti sau tokias netikras naujienas, turi itin žemą kvalifikacijos lygį. Kataras taip pat turi dar vieną, taip pat gana akivaizdų, reikalavimą potencialiems SGD verslo partneriams: tokios įmonės turi būti pasirengusios sudaryti ilgalaikes sutartis, kurių kainos formulė bus orientuota į naftos krepšelio kainų įvertinimą, o vienas iš privalomų punktų bus "imk arba mokėk".

Kataro ir "Qatar Gas" lyderių logika aiški: kiekvienai papildomai milijonui tonų metinės SGD gamybos reikia mažiausiai milijardo kapitalo investicijų. Žinomi Kataro planai didinti gamybos apimtis, žinoma ir minimali būtinų investicijų suma: gamybos apimtis nuo dabartinių 77 mln. tonų iki 2027 m. padidės iki 126 mln., tai yra mažiausiai 50 mlrd. SGD pajėgumai. Žodis "tik" nėra atsitiktinis, nes Kataras tradiciškai neperduoda savo SGD transportavimo iš išorės – tai atliekama tik "Qatar Gas" priklausančiuose dujovežiuose.

Vadinasi, didžiulės investicijos numatomos ir į naujos "dujų flotilės" statybą, o apie jokius neatidėliotinus sandorius su potencialiais Europos vartotojais čia tiesiog negali būti kalbos – toks rimtas verslas turėtų būti kuo skaidresnis, investuotojai turėtų iš anksto žinoti savo lėšų grąžinimo ritmą.

Šeicho Al Thani pasiūlytos sąlygos yra visiškai logiškos ir pagrįstos, o "taškiniams manevrams" nėra vietos – SGD paklausa Pietryčių Azijos regione auga daug sparčiau nei Europos Sąjungoje, Pietryčių šalyse ir įmonėse. Azija gana patenkinta tradicinėmis sutarčių formomis, problemų dėl pardavimų nesitikima.

Europos Komisija ir Baideno komanda gali ir toliau užsiimti oro transportu, rytietiško svetingumo niekas neatšaukė, kalbos apie bendradarbiavimą gali tęstis ir toliau – jie niekaip netrukdo "Qatar Gas" vykdyti savo veiklą. Kalbant apie Kataro SGD tiekimą Europai šiais metais, apimtys be ilgalaikių sutarčių su Pietryčių Azijos šalimis gali siekti iki 7,7 mln.t – 0,7 mln.t daugiau nei 2021 m.

Kalbant apie įprastą dujų būklę, Europos Sąjunga turi visas teises pasveikinti save su papildomu milijardu kubinių metrų. Azerbaidžanas, Norvegija, Alžyras – visur toliau? Atlanto derybininkų sėkmė Baku ir Osle buvo rimtesnė – tiek valstybinė įmonė "Equinor", tiek Azerbaidžano valstybinė įmonė SOCAR (Azerbaidžano Respublikos valstybinė naftos kompanija) yra pakankamai pajėgi padidinti dujų tiekimą Europai jau 2022 metais. "Equinor" – beveik 1,5 milijardo kubinių metrų, SOCAR – dviem milijardais kubinių metrų iš karto.

Norvegijos įmonė yra pasirengusi didinti gamybos apimtis esamame laukų parke, šiemet SOCAR turėtų sulaukti planuojamo dujotiekio TAP-TANAP tranzitinio pajėgumo didinimo. Atsižvelgiant į tai, kad 2021 metais "Gazprom" ES šalims tiekė 155 milijardus kubinių metrų dujų, iki visiško, absoliutaus rusiškų dujų pakeitimo liko labai nedaug – tik 150 milijardų kubinių metrų, ir viskas bus tobula.

Kalbant apie Alžyrą ir jo valstybinę įmonę "Sonatrach", čia dar nedaug. 2021 m. lapkritį dėl politinių priežasčių Alžyras atsisakė pasirašyti naują tranzito susitarimą su Maroku dėl dujų tiekimo per MEG (Magrib – Europa Pipeline), kuriuo Ispanijos vartotojams tiekiama 11,5 mlrd. kubinių metrų mėlynojo kuro per metus.

Dabar visa apkrova perkelta į antrąjį dujotiekį iš Alžyro į Ispaniją – į jūrą MGP Medgas, kurio metinis pajėgumas yra aštuoni milijardai kubinių metrų. Akivaizdų deficitą teoriškai būtų galima kompensuoti Alžyro SGD tiekimu, tačiau 2022 m. kovo 19 d. pasirodė žinia apie staigų Alžyro ir Ispanijos dvišalių santykių paaštrėjimą, Afrikos valstybės ambasadorius buvo atšauktas iš Madrido konsultacijoms ir kaip įvykiai vystysis toliau, galima tik spėlioti.

Trans-Mediterranean Dupeline, Trans-Mediterrane Pipeline, dujų maršrutas iš Alžyro, einantis per Tunisą į Italiją, metinis pajėgumas yra 30 milijardų kubinių metrų, bet jau seniai neveikia 100 procentų savo projektinio pajėgumo. Dujų gavyba milžiniškame Hassi-Rmel telkinyje pastaraisiais metais neviršija 20 milijardų kubinių metrų, ją padidinti galima tik naujomis investicijomis – eksploatacija pradėta dar 1962 metais, reikia modernizuoti ir atnaujinti įrangą.

Todėl perspektyvos, kad 2022 metais Alžyras sugebės išlaikyti tiekimo į Europą apimtis tradiciniame 40 mlrd. kubinių metrų lygyje, kol kas nėra akivaizdžios.

Viso šio "Vakarų turistų" šurmulio rezultatus dujų pramonės ekspertai užtikrintai prognozavo iš anksto – gamybos apimčių didėjimas, SGD gamybos apimtys visada buvo ir išlieka kapitalui imlūs, daug darbo reikalaujantys procesai, šie procesai negali būti greiti. Vienintelis būdas sumažinti Rusijos dujų tiekimo į Europos Sąjungą apimtis yra paklausos sumažėjimas, kurį ir matome.

Esant tokiam kainų lygiui, pramonės karpymo procesas jau prasidėjo ir vis spartėja – savo veiklą stabdo plieno gamyklos, spalvotųjų metalų, azoto trąšų, cemento, keramikos, chemijos pramonės ir kt. arba visiškai juos apriboti. Atsižvelgiant į tai, kad ES ekonomika dar nėra visiškai atsigavusi po COVID-19 pandemijos, perspektyvų negalima vadinti džiuginančiomis.

Neseniai buvo paskelbtas Vokietijos pirmųjų dviejų 2022 metų mėnesių pramonės produkcijos infliacijos indeksas – 28,5 proc. Veimaro respublikos laikų istorinis rekordas, žinoma, nebuvo sumuštas, tačiau nieko panašaus pokariu nepastebėta. Tačiau Europos šalyse iškilusių ir didėjančių problemų aprašymas jau atsidūrė žiniasklaidos dėmesio centre, todėl, man regis, prasminga atkreipti dėmesį į vieną stebinantį faktą – derybas dėl gamtinių dujų tiekimo didinimo iki 2010 m. Europa tęsiasi ir veikia su daugeliu šios rinkos dalyvių, bet ne su įmonėmis, kurioms priklauso SGD skystinimo įrenginiai Jungtinėse Valstijose. Pabandykime išsiaiškinti priežastis kitame straipsnyje.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.