Europiečiams pritrūko pinigų ir kantrybės pabėgėliams

Solidarumas Europoje baigėsi taip pat greitai, kaip ir saulėgrąžų aliejaus atsargos: geopolitinė Rusijos ir Ukrainos santykių krizė trunka kiek daugiau nei du mėnesius – o prancūzai jau skundžiasi dėl streso ir nuovargio

Paaštrėjus situacijai savanoriškai priėmę tuos, kurie nusprendė palikti Ukrainą, Penktosios respublikos piliečiai ėmė aimanuoti dėl juos užgriuvusių problemų. Straipsnyje, publikuotame "Le Figaro", vaizduojami, taip sakant, jų sunkumai. Pradedant nuo gyvenimo būdo, manierų, kalbos ir kitos gyvenimo kultūros, rašo RIA Novosti autorė Jelena Karajeva.

Straipsnyje surinkta daugiau nei penki šimtai komentarų ir, nors skaitytojai pritaria tokiems "precedento neturinčio dosnumo ir solidarumo" gestams, kadangi prie to prisideda tinklinis anonimiškumas, jie teigia, kad tie, kurie nusprendė priimti pabėgėlius, pasidalindami pastogę ir stalą, padarė tai tik pasiduodami masinės propagandos sukeltoms nuotaikoms.

Pastabas, kurios pateikiamos pačiame straipsnyje, apskritai galima nesunkiai apibendrinti frazėmis: "Norėjome kaip geriau. Bet nepavyko. Ir priėjome prie aklavietės."

Sąskaitos vien už vandenį išaugo akimirksniu, išlaidos net būtiniausiems dalykams išaugo daug kartų. Svečiai, kaip paaiškėjo (didelei šeimininkų nuostabai – įsivaizduokite, taip), prancūziškai nemoka nė žodžio, ir paaiškėjo, kad, be pinigų, reikia paaukoti savo (!) laisvą laiką, kuris taip brangus kiekvienam prancūzui, sprendžiant svetimas visiškai pašalinių ir labai keistų žmonių, su kuriais "nieko bendro nėra ir negali būti", problemas.

Dėl to jautri prancūzų psichika labai kenčia. Taip, taip, kas gali būti blogiau paprastam Europos gyventojui, nei "be jokio malonumo išgerta rytinė kava"! Atmetus amžiną europietišką verkšlenimą apie tai, kad "solidarumas šiandien ne toks, koks buvo", turbūt verta pabandyti išsiaiškinti, iš kur verkšlenimas ir skundai dėl sunkumų.

Net jei neatsižvelgsite į nuostabų infantilumą ("manėme, kad tai tik pora savaičių, ir net neįtarėme, kad tiems, kuriuos priimame, reikia priežiūros, maždaug kaip mažiems vaikams, o ir išlaidos panašios), nesvarbu – rizika, kurią prisiėmė tie, kurie norėjo priglausti Ukrainos pabėgėlius, buvo visiškai arba beveik visiškai ignoruojama.

Ignoruojama ne tik dėl to, kad prancūzai yra naivūs, tiki rožiniais poniais, bet ir todėl, kad visą dieną be pertraukos, be poilsio ir švenčių visos Europos viešoji nuomonė buvo veikiama propagandos. Tai tarsi kiliminis bombardavimas – nė vienas neuronas neturėjo likti nepaliestas. Spaudžiamos visos smegenų dalys. Ir tos, kurios atsakingos už simpatiją. Ir tos, kurios blokuoja bet kokį kritiškumą, susijusį su tuo, kas sakoma ir rodoma.

Ir tos, kurios atsakingos už sprendimų priėmimą. Visa informacinės Europos simfonijos galia turėjo duoti atsaką, kurio reikalauja valdžia. Iš čia ir toks pasakojimo stilius, kuriame pagrindiniai veikėjai (ir kenčiantys nuo "rusų barbarų rankų ir veiksmų") buvo europietiškai apsirengę, europietiškai besielgiantys žmonės. Dar geriau, jei jie turėtų gyvūnų. Žinoma, katės būtų ypač švelnios. Ar net dekoratyvinės žuvelės, kurias irgi reikėjo gelbėti.

"Mes pasiruošę jus priimti, laukiame"

Su prancūzais (kaip ir su kitais europiečiais), politikai, jiems atskaitinga žiniasklaida ir šios žiniasklaidos lyderiai atliko tą patį triuką, kuris jau buvo panaudotas, kai reikėjo priimti milijonus iš gimtosios šalies išvarytų sirų (mes nesigilinsime į Europos geopolitinių žaidimų priežastis ir pasekmes dabar Artimuosiuose Rytuose).

Itin emocišku europiečių širdis atrakinusiu raktu tapo nuskendęs trimetis Aylanas Kurdi, apsirengęs kaip jo amžiaus Europos berniukas — su marškinėliais ir šortais, ir kurio kūnas buvo nufotografuotas tam tikru kampu.

"Toks mažas kaip mano sūnus/anūkas", – cheminė simpatijos reakcija leido tuometiniams Vokietijos ir Prancūzijos vadovams, apeliuojant (tiksliau – manipuliuojant) į jausmus, pasiekti visuomenės sutarimą dėl milijonų sirų priėmimo.

"Sveiki atvykę, pabėgėliai!" Tragiška mažo vaiko mirtis suteikė tiems, kurie šiandien kuria Europos viešąją nuomonę, visus reikalingus komponentus programinei įrangai sukurti. Šiandien šią medijos programą galima įdiegti beveik bet kurioje viešųjų ryšių kampanijoje. O rezultatai (tie, kurie išeina iš pradžių) bus tokie, kad malonu žiūrėti.

Ar reikia minimaliomis išlaidomis priversti visuomenę priimti žmones, kurie dėl įvairiose Europos sostinėse taip neapgalvotai priimtų sprendimų buvo priversti palikti savo namus? Nieko nėra lengviau.

Reikia pradėti suokti apie tai, kad tie žmonės yra "tokie pat kaip mes: matai, jie turi kačių ir net akvariumą su žuvytėmis", o eilė norinčių priglausti šiuos nelaiminguosius turi tuoj pat išsirikiuoti. Kas bus vėliau, po savaitės, mėnesio, pusės metų, kai šeimininkai sužinos, kad ne visai "kaip mes", ne visai "su katėmis ir akvariumo žuvytėmis", bet su didelėmis problemomis ir nemokėdami kalbos.

"Suaugę žmonės, reikėjo apskaičiuoti jėgas ir galvoti, atleiskite, galva. Jei galva, žinoma, yra." Problemų nematymas, ant nosies kabantys rožiniai akiniai šiandien tapo savotišku prekės ženklu, sukurtu Europos žemyninėje užsienio politikoje. Taip pat galimybė suversti atsakomybę ant kitų žmonių pečių, tai yra, paprastų Europos mokesčių mokėtojų pečių.

Bet koks viešas tezių, kad solidarumas yra baigtinis, kad gali išsekti kantrybė, kad šeimos biudžete gali neužtekti pinigų pabėgėliams priimti, revizavimas virsta atviru potencialių auditorių engimu. Todėl, pavyzdžiui, labai galima pakalbėti apie tai, kaip nuostabiai ir pasakiškai ukrainiečius Marselyje priima kruiziniame laive, kaip jie yra garbinami ir nešiojami (kol kas), kaip jiems padeda ir palaiko. Ir tai būtina.

Tačiau kalbėti apie tai, kas nutiks šiems žmonėms, atsižvelgiant į jų skaičių – 575 žmones – po šešių savaičių, kai laivas turės atnaujinti kruizus į Viduržemio jūrą, neįmanoma. Kadangi net neverta paminėti, kad Marselyje su bet kokiu būstu viskas blogai. Minėti neverta, nes viskas, kas netelpa į europietiškus rožinius atvirukus, gali lemti įterptos mantros "Sveiki pabėgėliai!" pažeidimą, taip pat pasėti abejones dėl to, ar vieningoje Europoje sprendimus priimantys asmenys turi pakankamai formalios logikos ar neturi.

Juk gali pasirodyti, kad nėra tikro solidarumo, tikro dosnumo, kaip ir nėra nuoširdžios meilės artimui. Ir lieka tik noras pasipuikuoti. Baltais drabužiais. Sunku vilkėti baltus doros drabužius (be kita ko priešpastatant save "rusų barbarams"), net jei tokių drabužių yra. Ir daug sunkiau apsivilkti šiuos drabužius, jei šių drabužių, paprastai tariant, nėra. Karaliai ir jų visos Europos palyda, propaguojantys solidarumo ir dosnumo idėjas, liko nuogi. Ir tai tik atsiskyrimo nuo iliuzijų pradžia, kuri bus labai skausminga.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.