Proamerikietiški sluoksniai mūsų valdžioje tada buvo labai sutrikę. Jeigu anksčiau Vašingtono politika buvo paprasta kaip trys kapeikos, tai Trampo pergalė sumaišė kortas. Praėjo pirmieji Trampo valdymo metai. Tai gera proga apibendrinti, kaip Lietuvai pavyko sugyventi su Trampu. Ir kas laukia antraisiais jo prezidentavimo metais?
Oficialusis Vilnius bijojo, kad Trampas susitars su Vladimiru Putinu. Susitars dėl NATO plėtros sustabdymo, dėl Ukrainos pasidalinimo. Žodžiu, dėl įtakos sferų Europoje ir pasaulyje nustatymo, pagal kurį Baltijos šalys ir vėl paklius Rusijos įtakon… Dar Vilnių gąsdino ryšio kanalų su Trampo komanda trūkumas bei prasidėjusios aršios vidaus kovos Vašingtone.
Tačiau, ko gero, didžiausią siaubą sprendimų priėmėjams Vilniuje įvarė pati aplinkybė, kad dabar jau neužteks plaukti pasroviui ir klusniai linksėti viskam, ką anksčiau sakydavo visi Amerikos prezidentai. Negi sveikinsi Trampo norą draugauti su Vladimiru Putinu arba mažinti JAV finansinį indėlį į NATO?…
Pirma kregždė, pranašaujanti rimtus pokyčius, praskrido dar iki Trampo pergalės, 2016 metų liepą. Tada dar tik kandidatas į prezidentus pareiškė, kad jeigu Rusija užpultų Baltijos šalis, jis spręstų, ar reikia suteikti joms pagalbą, tik išnagrinėjęs, ar tos šalys "vykdė savo įsipareigojimus mūsų atžvilgiu". Tai yra, ar jos pačios skiria pakankamai lėšų savo gynybai. (NATO šalies normatyvas — skirti ne mažiau 2% šalies BVP karinėms reikmėms).
Šita Trampo frazė Vilniuje niekada nebus užmiršta. Ji reiškė, kad Trampas — grynas verslininkas, kuris skaičiuoja kiekvieną dolerį. Kaip skyrėsi jis nuo įprastų JAV politinės nomenklatūros atstovų, kuriems žodžiai "JAV jus visada apgins" jau buvo tapusi mantra.
Tačiau iš pradžių tarybinės, o vėliau ir Vakarų politinės nomenklatūros žaidimuose įgudusi Dalia Grybauskaitė greitai susitvardė ir atšovė: "Aš norėčiau pasiųsti žinutę atgal. O ta žinutė tokia: nepriklausomai nuo to, koks Amerikoje bus prezidentas, mes pasitikime Amerika. Amerika visada gynė tautas, kurios buvo puolamos, ir gins".
Toks Grybauskaitės atsakymas laikinai užmaskavo tą pasimetimą, kuris tuo metu vyravo Lietuvos politikų viršūnėse, ir parodė paviršinį prezidentės šaltakraujiškumą. Kita vertus, reikia tik įsiskaityti į šiuos jos žodžius, pritaikant formaliosios logikos taisykles, kad suvoktum jų, švelniai tariant, dviprasmiškumą. Kas bebūtų Amerikos prezidentas, mes ja pasitikėsime — tai yra, net jei prezidentu taptų žmogus, kuris įvestų diktatūrą, mes ir toliau pasitikėsime šia šalimi… Šis epizodas parodė, koks nepasiruošęs netikėtumams tą rinkimų vasarą buvo oficialusis Vilnius, kuris iki pat galo svajojo apie Hillary Clinton pergalę.
Tyli panika dėl Trampo atėjimo pasireiškė militaristinės politikos suintensyvinimu. Valdančiųjų mąstymo logika ir toliau liko itin paprasta. Jeigu nuostabiausios pasaulyje šalies vadovas ragina NATO nares skirti savo karinei infrastruktūrai daugiau pinigų, o priešingu atveju grąsina mūsų neginti, vadinasi, mes turime išlikti ginklavimosi pirmūnais.
Lietuva kartu su Latvija jau ir taip nuo 2014 metų pirmauja tarp NATO šalių pagal karinių išlaidų augimo pokytį per metus. NATO duomenimis, tarkime, 2014 ir 2015 metais šių šalių gynybos biudžetai augdavo net po 25% per metus. Kitais, 2018 metais Lietuvos karinis biudžetas pagal planus jau turėtų pasiekti išsvajotą 2% nuo BVP ribą. Bet noras sublizgėti prieš Trampą toks didelis, kad gynybos ministerija siūlo 2020 metais pasiekti jau 2,35% nuo BVP rodiklį…
Bet Trampo pergalė rinkimuose ne tik paskatino tolesnę Lietuvos militarizaciją. Jis pastūmėjo elitą blaiviau vertinti tarptautinę padėtį. Amerikos parama Lietuvai nėra duotybė, nėra savaime suprantamas ir amžinas reiškinys — šitą karčią jiems išvadą šalies valdantieji jau padarė. Beje, kartu su kitais europiečiais. Ryškiausiai tarp Europos lyderių pasisakė Angela Merkel, neseniai akcentavusi, kad nuo šiol europiečiai turi patys kurti savo ateitį.
Kas moka skaityti laiko ženklus, tam Trampas — ženklas, kad pax americana, tai yra Amerikos dominavimas pasaulyje, po truputį baigiasi, ir ji vis labiau atsiduria Kinijos šešėlyje. Su Trampu ar be jo (virš jo kaba impičmento Damoklo kardas), Amerika pralaimi ekonominę kovą su Kinija. Net jei Trampą nuvers ir jo vietą užims ne toks ekstravagantiškas politikas, Amerikai vis tiek vis daugiau rūpės jos vidaus problemos ir vis mažiau — Europos, tuo labiau Baltijos regiono klausimai.
Vilnius pagaliau po truputį pradeda tai įsisamoninti. Ir dairytis naujojo globėjo, nes be jo nedidelė šalis jaučiasi nesaugi, ypač kai Europos Sąjunga skyla iš vidaus. Štai šių metų vasarį, netrukus po Trampo inauguracijos, Lietuvos krašto apsaugos ministras nuvyko į Berlyną ir taip kalbėjo apie NATO šalių bendradarbiavimą: "Šioje srityje Europai reikalingas aiškus lyderis, ir tikiuosi, jog Vokietija imsis šios lyderystės". Panašias mintis pradėjo reikšti ir dalis valdžiai artimų politologų.
Taigi, vyksta zondavimas. Tačiau tuo pat metu Lietuvos valdžia suvokia, kad Vokietija turėjo ir turi glaudžius ekonomonius ryšius su Rusija, o Vokietijos verslo elitas svajoja apie sankcijinio konflikto su Rusija pabaigą, nes nori didesnio pelno. Tai stabdo Vilnių nuo per daug artimų ryšių su Berlynu, kuris, beje, pats dar neapsisprendė, kokios būtent lyderystės jam imtis Europoje. Karinės, kaip siūlo Lietuvos gynybos ministras? Vokiečiai dar per daug gerai prisimena savo neseną tragišką istoriją, kad taptų svarbiausia Europos karine galia.
Vokietijos lyderystė įmanoma pirmiausia ekonomikoje, ir tai jau faktas Europos Sąjungoje. Tačiau kartu tai reikš Vokietijos politinės įtakos augimą, vadinasi, ir netiesioginį Maskvos įtakos padidėjimą, nes Vokietija vien dėl Ukrainos neaukos savo ir visos Europos interesų bei ateities. Nebent ją spaus Vašingtonas. Bet tai mažai tikėtina, nes Vašingtonas suskilęs iš vidaus. Antrieji Trampo metai Baltuosiuose rūmuose, galima prognozuoti, bus tokie pat kupini vidinių rietenų JAV elito sluoksniuose, kaip ir pirmieji.
Oficialusis Vilnius gal ir norėtų sulaukti Trampo impičmento, kaip anksčiau norėjo Clinton pergalės. Bet kol kas Trampas apsigina nuo puolimo ir greičiausia išliks poste 2018 metais. Tad Vilniui ir toliau teks gerokai pasukti galvą ir mokytis naujo įgūdžio — laviruoti tarp Vašingtono, Berlyno, Briuselio ir Varšuvos. Maskvą Vilnius ignoruoja, tarsi jos nebūtų. Bet kai jos neignoruoja Trampas, tai ir Vilnius ilgainiui negalės. 2018 metais jis gal dar apsimes, kad jos nėra. O kas, jeigu, kaip prognozuoja dalis pačių amerikiečių analitikų, Trampas valdys dvi kadencijas?
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.
