2014 metais Estijos premjeru tapo 35-metis Taavi Roivas. 2016 metais į Prancūzijos politikos padangę kaip meteoritas įsiveržė 39 metų Emanuelis Macronas, ir prancūzai išrinko jį savo prezidentu. Šiais, 2017 metais, Naujosios Zelandijos ministre pirmininke išrinkta 37 metų Jacinda Ardern, o Austrijos kancleriu — 31-rių Sebastianas Kurzas. Daugelis išvardintų asmenų tuo pačiu metu tapo ir savo partijų pirmininkais.
Jaunųjų lyderių paradas įvyko ir pas mus. 2015 metais konservatorių lyderiu išrenkamas 33-jų Gabrielius Landsbergis, 2016 metais partijos "Tvarka ir teisingumas" vadovu tampa 34-ių Remigijus Žemaitaitis, o šiais metais socialdemokratai savo pirmininku išrenka 38-rių Gintautą Palucką.
Tiesa, nė vienas iš šių lietuvių dar netapo premjeru ar prezidentu. Bet daugelis aukščiau minėtų užsienio šalių lyderių iš pradžių užkopdavo ant aukščiausio partinės karjeros laiptelio, o jau šis tapdavo jiems tramplynu į aukščiausias pareigas valstybėje.
O dabar trumpam grįžkime į ne tokią seną praeitį. Dabar jau mažai kas prisimena, kad pirmoji jaunystės kregždė mūsų padangėje praskrido prieš 15 metų, kai Vilniaus miesto meru tapo ambicingasis ir veržlusis, vos savo 30-metį perkopęs Artūras Zuokas.
Tiesa, tada dar vilniečiai nerinko jo tiesiogiai, viską lėmė kombinacijos tarp miesto tarybos frakcijų. Tačiau mieste jau sklido bendroji nuotaika — duokite kelią jaunimui! Jis kitoks! Jis švarus, energingas ir kūrybingas. Ir neturi sovietinės praeities šleifo.
Bet Vilniaus politikos veteranai nepasidavė ir netrukus nuvertė Zuoką. Koks triukšmas kilo tada sostinėje! Visa pažangioji miesto inteligentija, menininkų ir žiniasklaidos bohema susivienijo šventoje kovoje už atsinaujinimą ir naują pradžią. Centre vyko masiniai jaunimo mitingai. Juose kankinio aureolę jau spėjęs įgauti Zuokas prisiekinėjo meile Vilniui iki grabo lentos.
"Jaunystė laimėjo" — ši sparnuota frazė iš nemirtingo filmo "Dvylika kėdžių" tiko ir įvykiams Vilniuje apibūdinti. Politikos veteranai pralošė tą partiją, ir Zuokas gavo, ko norėjo — valdžią. Bet vilniečiai gavo, ko nesitikėjo: vietinį Ostapą Benderį, gabų ir talentintą, bet — kombinatorių… Zuokas savo talentus išnaudojo asmeniniams interesams tenkinti. Sudaręs formalią koaliciją su keliomis partijomis, realiu "koalicijos partneriu" meras pasirinko galingą energetikos įmonę "Rubikon". Šioji ir pradėjo valdyti miestą.
Ir nors Zuokas po to dar kelis kartus išsikovodavo mero postą, bet darydavo tai partinių manipuliacijų būdu ir vis galvodamas apie savo reikalus. Už tai, beje, galop gavo ir teistumą. Jo istorija kuriam laikui sukompromitavo jaunystę nacionalinės politikos lygyje, ir čia 2000-2015 metais savo kėdėse patogiai įsitaisė aksakalai.
Kodėl svarbus Zuoko pavyzdys? Jis turėtų tapti gera pamoka naujai politikų kartai. Nelįskite prie ugnies be apsaugos priemonių, be patirties skafandro. Politikos ugny supleškėjo daugybė nepasiruošusių vadovų, o kartų su jais kentėdavo ir valstybės, miestai. Politika yra ypatinga profesija, kuriai įgauti reikalingi dešimtmečiai pasiruošimo.
Minėtas estų vunderkindas Roivas jau nebe premjeras. Macrono populiarumas dramatiškai krenta. (Kampanijos metu kūręs didelio demokrato įvaizdį, po pergalės jis pasipūtė ir ėmė vaidinti vado rolę. Tarsi to būtų negana, jis ruošia socialinių garantijų apkarpymą.) Kas dabar yra Zuokas? Kelių procentų rinkėjų palaikymą turintis vienišius, be rimtos partijos ar visuomeninio judėjimo.
Ką per pusmetį po išrinkimo pasiekė socialdemokratas Paluckas? Suskaldė vieną seniausių Lietuvos politinių partijų. Atskilusi jos dalis dabar susiorganizuos į dar vieną socialdemokratų partiją ir painios protus kairiesiems rinkėjams.
Kiek solidžiau atrodo Landsbergis ir Žemaitaitis. Jie nedaro staigių judesių. Landsbergiui, tiesa, jų ir nereikia. Kol kas jis turi pasitikėjimo kreditą, paveldėtą iš jo senelio, populiaraus tarp dešiniųjų rinkėjų. Tačiau tiek Žemaitaitis, tiek Landsbergis dar tik mokosi vadovauti, dar bręsta. (Atkreipkit dėmesį: užuot vadovavę, jie mokosi vadovauti, kas neišvengiamai smukdo vadovavimo kokybę.)
Šie jaunieji lyderiai Lietuvoje iškilo todėl, kad prastai dirbo senieji, o ne dėl savo ypatingų gabumų, talentų ar nuopelnų. Jų populiarumas nulemtas jų pirmtakų nepopuliarumo. G. Landsbergį iškėlė jo pirmtakas Andrius Kubilius, supratęs, kad jis pats (dėl jo klaidų ir arogancijos) jau nebepakels konservatorių reitingo virš užkeiktos 15 procentų ribos.
Paluckas iškilo aštriai kritikuodamas senąją socialdemokratų gvardiją, bet pats neturėjo savo kraityje jokių ryškesnių pasiekimų. (Negana to, jis, kaip ir A. Zuokas, jau turi teistumą.) O Žemaitaitis sklandžiai užėmė Pakso postą, kai šis pagaliau irgi pripažino, jog jam nepavyksta užauginti partinio reitingo, jau seniai įstrigusio ties apytikriai 8 procentų riba. Iki tol Žemaitaitis buvo tik vienas iš Seimo narių.
Panagrinėjus, ar nors vienas jaunas vadovas Lietuvoje valdė sėkmingai, paaiškės, kad… ne. Kas dar ėjo svarbias pareigas būdamas jaunas? Vygaudas Ušackas — bet dėl savo ambicijų jis ne vieną kartą ištremtas iš šalies, tik dabar grįžo ir pagal apklausas toli gražu ne populiariausias pretendentas į prezidentus.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius? Išskyrus jo amžinai plačią šypseną ir nupjautą vieną nelegalią tują, šis meras mažai kuo pasižymėjo per pustrečių metų darbo. Apyjaunis Rolandas Paksas išsilaikė prezidento poste truputį daugiau nei metus.
Užtat yra priešingi pavyzdžiai. Algirdas Brazauskas tapo prezidentu eidamas 61-uosius metus, ir daugelio yra laikomas vienu geriausių šalies prezidentų, vėliau ir premjeru. Kodėl? Mat prieš užimdamas aukščiausias pareigas, jis gludino savo charakterį ir patirtį kone 40 metų. Nugludino charakterio kampus, įgijo didžiulį valdymo žinių bagažą nors ir tarybinėse, bet vis tiek valdymo institucijose.
Žinoma, brandus amžius savaime nėra viskas. Visada būna išimčių. Tik tiek, kad jos patvirtina taisyklę. Lietuvai daugiau naudos atnešė vienas minėtas brandus lyderis nei visas ambicingo jaunimo būrys. Turintis daug ambicijų, bet mažai amunicijos.
Beje, lietuvių liaudies išmintis irgi byloja tą patį: geriau po senio barzda nei po jaunojo lazda.
