Tuo pačiu metu prasidėjo politiko iš opozicijos persekiojimas, jis išdrįso balsuoti prieš Ramanausko memorialinės lentelės diegimą. Kodėl asmenybė, kurios jau nėra tarp gyvųjų šešiasdešimt vienerius metus, vis dar sukelia aštrius ginčus, aiškinosi RIA Novosti.
"Didvyrio" biografija
Vikipedijos straipsnyje apie Adolfą Ramanauską, kurį, matyt, parašė jo karštas gerbėjas, jis pristatomas kaip nacionalinis herojus. Gimė 1918 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose, emigranto iš Lietuvos šeimoje, 1921 metais kartu su tėvais grįžo į savo istorinę tėvynę, studijavo Klaipėdos pedagoginiame institute, Kauno karo mokykloje, vėliau pradėjo dirbti kaimo mokytoju. Kai naciai okupavo Lietuvą, Ramanauskas, kaip matyti iš jo "didingos" biografijos, dirbo mokytoju Alytaus mokytojų seminarijoje. 1941 metais, per birželio sukilimą, Ramanauskas prisijungė prie sukilėlių, kurie kovojo prieš Sovietų valdžią, ir tokiu būdu tarsi "padėjo" naciams užimti respubliką. Beje, šio "sukilimo" dalyviai žudė ne tik sovietų aktyvistus, bet ir organizavo žydų žudynes. Šiuolaikinė oficiali lietuvių istoriografija neigia Ramanausko dalyvavimą žydų naikinimo procese. Nors šiuo požiūriu yra priešingų nuomonių.
Kai vokiečiai buvo išvyti iš Lietuvos, Ramanauskas prisijungė prie "miško brolių" — nacionalistų pogrindžio narių, kurie baugino sovietų šalininkus. Tarp tų, kaip jie dabar vadinami Lietuvoje, nacionalinių partizanų, Ramanauskas buvo žinomas kaip "Vanagas". Jis suvienijo išsibarsčiusias "miško brolių" pajėgas, organizavo išpuolius prieš sovietų karius ir galiausiai tapo Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos lyderiu. Tačiau 1949 metais, po sėkmingų operacijų prieš "partizanus" serijos, Ramanauskas paragino šalininkus pereiti nuo ginkluotų kovų prie "pasyviojo pasipriešinimo" taktikos. Vėliau Ramanauskas gyveno pagal suklastotus dokumentus, rašė atsiminimus, o 1957 metų spalio 11 dieną pateko į Sovietų slaptųjų tarnybų rankas. Po šešių savaičių jis buvo nušautas.
Pasak Sovietų kariuomenės MGB karininko Nachmano Dušanskio, kuris dalyvavo Ramanausko sulaikyme, pagauti nusikaltėlį leido atsiradusi informacija: britų žvalgybos mokykloje studijavusi sabotažo grupė atvežė į Lietuvos TSR teritoriją didelę pinigų Amerikos valiuta sumą.
"Ir didžiąją lėšų dalį, o tai buvo daug dešimčių tūkstančių dolerių, "Lukša" (grupės vadas — Sputnik) įteikė Ramanauskui. Tada visi Vilniaus ir Kauno valiutos keitikai buvo atidžiai stebimi, mes manėme, kad anksčiau ar vėliau Ramanausko žmonės ar jis pats pasirodys dėl valiutos keitimo. Galų gale, neteisėtam pogrindžio egzistavimui ir finansinei paramai reikalingi buvo sovietiniai pinigai".
Intuicija neapgavo kontržvalgybininkų. Ramanauską kartu su žmona Birute ir dviem asmens sargybiniais sučiupo MGB specialioji grupė vieno iš "valiutos keitiko" bute.
"Kiekvienas iš jų turėjo du pistoletus, tačiau sulaikymas įvyko žaibiškai, jie net nespėjo pradėti šaudyti", — prisiminė specialiųjų tarnybų veteranas.
Šiuolaikiniai Lietuvos istorikai ypač pabrėžia, kad tyrimo metu Ramanauskas buvo kankinamas. Pasak istoriko Dariaus Juodžio, Ramanauskas-Vanagas buvo kastruotas, jo akys buvo išbadytos, jis prieš mirtį pateko į komą.
Skandalinga "kanonizacija"
2018-tieji metai Lietuvoje buvo paskelbti Ramanausko atminimo metais. Tačiau "miško brolio" "kanonizacijos" procesą lydi skandalai. Didžiausia Lietuvos leidykla "Alma littera" išėmė iš prekybos visas rašytojos Rūtos Vanagaitės, garsėjančios savo tyrimais apie Holokaustą, knygas. Faktas yra tas, kad, remiantis archyvinių dokumentų tyrimo rezultatais, Vanagaitė priėjo prie šokiruojančios išvados: Ramanauskas-Vanagas slapta bendradarbiavo su sovietiniais valstybės saugumo organais, o per apklausas prieš sušaudymą išdavė savo draugus.
Po šių teiginių Vanagaitę pradėjo persekioti Lietuvos "karšti patriotai". Pats "Lietuvos nepriklausomybės tėvas" Vytautas Landsbergis nesidrovėdamas paskelbė kreipimąsi, kuriuo pasiūlė Vanagaitei eiti į artimiausią mišką, pasimelsti ir nusižudyti. Ji neatlaikė ir viešai atsiprašė — atsisakė žodžių apie Ramanauską ir dėl viso pikto išvyko iš šalies.
Tuo pat metu Simono Wiesentalio centro Jeruzalės padalinio vadovas Efraimas Zurofas, padėjęs Vanagaitei parašyti knygą apie Holokaustą, padarė prielaidą, kad nacių okupacijos metais Ramanauskas galėjo prisidėti prie žydų naikinimo.
"Jis dalyvavo Druskininkų žydų persekiojimo procese pirmosiomis nacių okupacijos savaitėmis. Jis buvo vienas iš sukilėlių grupių lyderių, jo būrys aktyviai persekiojo žydus, šaudė komunistus. O šie komunistai dažnai buvo žydai", — tvirtina Zurofas.
Jis teigia, kad tiksliai nežino, ar Ramanauskas asmeniškai žudė pasmerktuosius: "Mes nežinome, ar jis pats šaudė. Tačiau jis vadovavo padaliniui, kuris šaudė".
Šie pareiškimai sukėlė oficialių lietuvių istorikų pasipiktinimą. Savo ruožtu Vanagaitė teigė, kad nerado dokumentų, įrodančių Ramanausko dalyvavimą Holokausto veikloje.
Karo istorikas Michailas Majorovas sutinka, kad Ramanauskas dirbo dviem frontais.
"Kuo aukščiau jis kilo karjeros laiptais, tuo mažiau "miško broliai" kovojo su Raudonosios armijos ir NKVD-MGB padaliniais. Jei 1948 metais ir prieš tai trejus metus vyko nuožmios kovos, tai po 1949 metų aktyvus pasipriešinimo etapas pradėjo blėsti, o 1951 metais visai išnyko", — sakė Majorovas.
Istorikas primena: "1949 metų žiemą Vanagas tapo partizanų būstinės vadu. Sovietų valdžia sistemingai kenkė "miško brolių" socialinei bazei, ištremdavo juos palaikančius į TSRS tolimus rajonus.
Atsakydamas į tai, partizanų vadas rašė piktas eiles, kurios pasirodė pogrindžio laikraščiuose".
Nesakė nieko — ir gavo
Kitas skandalas, susijęs su Ramanausko vardu, prasidėjo vasarą. Liepos mėnesį Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas pasiūlė pakabinti ant buvusio Pedagoginio instituto, kur studijavo Ramanauskas, sienos pastato jam skirtą atminimo lentelę.
Miesto tarybos atstovas Viačeslavas Titovas prieštaravo. Jis paminėjo archyvinius dokumentus, pagal kuriuos Ramanauskas buvo prisidėjęs prie masinio Lietuvos gyventojų naikinimo. Anot Titovo, Ramanausko vadovaujami "miško broliai" terorizavo ir nužudė tuos, kurie buvo sąžiningi ar bent jau neutralūs tarybinei valdžiai.
"Jis dalyvavo vadinamuose karo lauko teismuose ir asmeniškai skelbė mirties bausmes civiliams Lietuvos gyventojams", — sakė deputatas.
Pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Simono Minkevičiaus įsakymą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl Titovo pareiškimų apie Ramanausko asmenybę. Policija atliko kratas tarybos nario automobilyje ir biure, konfiskavo jo dokumentus ir kompiuterį. Buvo pradėtas procesas dėl jo įgaliojimų panaikinimo. Apie šimtas "miško brolių" gerbėjų surengė mitingą Klaipėdoje. Titovas nepabūgo ten ateiti, kad paaiškintų savo poziciją. Bet aktyvistai bandė apmėtyti politiką miltais. Nacionalistai pradėjo šūkauti ir pareikalavo, kad Titovas "išvyktų į Rusiją". Verta paminėti, kad Titovo protėviai gyvena Lietuvoje tris šimtus metų, jis pats gimė Klaipėdoje.
"Panaršiau internete ir atradau 1957 metų teismo nuosprendį. Ten juodai ant balto užrašyta: turimais duomenimis Ramanausko žmonės nužudė mažiausiai penkis šimtus Lietuvos civilių. Kitais duomenimis, Ramanausko sekėjai nužudė aštuonis tūkstančius civilių — tiek suaugusiųjų, tiek vaikų. Ar galėčiau aš nutylėti, tai sužinojęs?" — klausė Titovas.
Atsakydami į tai, oficialūs istorikai greitai paskelbė: "Ištyrus Lietuvos partizanų pasipriešinimą, negalima remtis tik NKVD ir KGB valdininkų parengtomis bylomis. Jose partizanai vadinami nusikaltėliais ir yra dar daugybė kitų įžeidžiančių pareiškimų".
Tačiau kai kurie lietuviai palaikė Titovą. Deputato teigimu, vienas tiesioginis tų įvykių liudytojas turėjo kalbėti miesto taryboje, tačiau meras neužleido jam tribūnos. Titovas tvirtina, kad neketina pasiduoti ir yra pasirengęs įrodyti savo tiesą. Tuo tarpu miesto taryba vis tiek nubalsavo už memorialinės lentelės įrengimą, lentelės, skirtos asmeniui, kuris visuomenėje laikomas tai didvyriu, tai budeliu.
