Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis Briuselyje vykusiame NATO gynybos ministrų susitikime priminė savo kolegoms, kad Rusijos Federacija tariamai buvo ir tebėra pagrindinė grėsmė Lietuvai. Maskva nenustojo kurti Baltijos šalių "okupacijos" planų. Atsižvelgiant į informacinio karo, kurį tariamai Kremlius vykdo prieš Vakarus, kryptis, būtent Lietuva yra pagrindinė vieta, į kurią nusitaikė Rusijos Federacija, mano ministras, Baltnews.lt straipsnyje rašo Igoris Černikovas.
Suteikite garantijas, mes apversime pasaulį aukštyn kojomis
Karoblis norėtų didesnių sąjungininkų karinių garantijų. Visų pirma, susijusių su Lietuvos teritorijoje pasirodžiusiomis priešlėktuvinės gynybos raketų sistemomis. Pageidautina, kad tai būtų vidutinio ir ilgojo nuotolio raketos, pastovios rotacijos būdu ir maksimalios integracijos tiek į Lietuvos kariuomenės, tiek į tarptautines pratybas sąlygomis. Lietuva su savo silpna ekonomika negali savarankiškai sukurti modernios oro gynybos.
Lenkijos pagamintos mobiliosios oro gynybos sistemos gali išgąsdinti tik žemai skraidančius taikinius be šarvų apsaugos.
Jei potencialus "agresorius" iš rytų sudės viltis į vadinamųjų "kukurūznikų" oro reidus, lietuviai nugalės. Bet, greičiausiai, "klastingieji rusai" prireikus pakels į orą naujausius orlaivius, kuriems, kaip jau minėta, Lietuvos kariuomenė neturi kuo priešintis.
Oficialus Vilnius turi paprastą planą: NATO valstybės narės kartu paskirs reikiamus išteklius Baltijos dangaus "gaubtui" įrengti. Reaguodama į tai, Lietuva padidins savo dalyvavimą užsienio karinėse misijose. t. y. suaktyvins schemą "jūs — mums, mes — jums".
Kodėl kariuomenė nuolat neturi pinigų?
Krašto apsaugos ministerijos biudžetas artėja prie milijardo eurų, o kariškiai pinigų kaip neturėjo, taip vis ir neturi. Gal jie išleidžia neracionaliai, neteisingai investuoja? Gal. Kol ministras Karoblis brėžė ateities planus Briuselyje, armijos vadas generolas majoras Valdemaras Rupšys Ukrainoje apibendrino Desnoje, Berdičive ir Javorove dislokuotų Lietuvos karinių pajėgų darbą.
Lietuvos kariai dislokuoti Ukrainoje pagal mandatą, kurį 2017 metų birželio 27 dieną patvirtino Seimo nariai. Tada buvo nuspręsta siųsti iki 60 instruktorių, kurie padės ukrainiečiams kovoje su "agresoriumi". Kadencija baigiasi šių metų gruodžio 31 dieną. Tačiau neabejojama, kad karingai nusiteikę parlamentarai pratęs šią veiklą dar porai metų.
Ką tiksliai daro mūsų instruktoriai? Berdičive jie 142 specialiųjų pajėgų bazėse moko brolius ukrainiečius, kaip efektyviau slapta žudyti nepageidaujamus ukrainiečius, gyvenančius Donbaso ir Luhansko srityse.
Sprendžiant iš vado apžvalgų, jo pavaldiniai nenuilstamai dirba pagal senąjį karo įstatymą "sunku išmokti — lengva mūšyje" ir nelaiko savo darbo kišimusi į kitos valstybės vidaus reikalus:
"Apie mūsų specialiųjų operacijų pajėgų karius sklando daug legendų, tačiau aš matau kaip jie dirba, o jie tikrai dirba labai rimtai, labai atsakingai. Abipusis ryšys ir pasitikėjimas davė apčiuopiamus rezultatus, o jų atkaklus darbas ir pasiekti rezultatai mane labai nudžiugino. Ir ten nemačiau nei vieno abejojančio tokiu savo pasirinkimu", — išdidžiai pabrėžė Lietuvos kariuomenės vadas.
Snaiperių instruktoriai yra tos pačios nuotaikos. Beje, jie buvo pirmieji, kurie pradėjo mokyti Ukrainos banditus žudyti žmones per saugų atstumą ir greitai keisti pozicijas, kad išgelbėtų savo pačių gyvybes.
"Lietuviai jau yra parengę per pusę šimto snaiperių instruktorių Ukrainos kariuomenei. Tai yra tikrai geras rezultatas, nes vėliau tie instruktoriai rengia kitus snaiperius ir taip mes padedame užtikrinti labai ženklų šios specialybės karių paruošimą", — džiūgavo Rupšys.
Jam nesugadino nuotaikos jaunesniųjų vadų mokykloje. Čia lietuviai ruošia seržantus ir feldfebelius užsienio armijai.
Nepaisant generolo majoro Rupšio entuziazmo, Lietuvos karo instruktorių pasiekimai, laimei, nėra stulbinami. Reikėtų pripažinti: šalies pietryčiuose Lietuvos moksleivius mušė ir toliau sėkmingai muša. Ir muša tiek, kad oficialus Kijevas, kuriam vadovauja prezidentas Vladimiras Zelenskis, yra priverstas ieškoti būdų, kaip baigti pilietinį karą.
Ukrainos vadovas su ginkluotomis "sėkmės" aukomis diskutuoja apie tai, kad "egzistuoja demokratija, tačiau šalyje yra padėtis ir kad jis — prezidentas, o ne lochas". Ar tai "patirtis", kurią per pastaruosius dvejus su puse karo metų suteikė Lietuvos kariuomenė?
Jei reikalai Kijeve ir toliau vystysis šia linkme, krašto apsaugos ministrui Karobliui artimiausiu metu nereikės pasirašyti karinės misijos Ukrainoje išlaidų sąmatos. Gali būti, kad taip pat bus galima sutaupyti finansuojant Ukrainos karininkų rengimą Baltijos gynybos koledže, Lietuvos mokymo centruose ir poligonuose.
Viskas vardan JAV karinio-pramoninio komplekso, viskas vardan pergalės
Tačiau karinis biudžetas vis tiek nutekės prošal. Jau paskelbta, kad Lietuvos krašto apsaugos ministerija yra pasirengusi įsigyti šešis UH-60 "Black Hawk" sraigtasparnius be ginkluotės už 300 mln. eurų, kurie pakeis sovietinius "Mi-8". Be to, susitarimą planuojama sudaryti su JAV vyriausybe, o ne su orlaivių gamintojo koncernu "Lockheed Martin-Sikorsky".
Kodėl ne tiesiogiai, o per tarpininką? Nėra visapusiško atsakymo į šį klausimą. Į jį negalėjo atsakyti net Sigitas Dzekunskas, Gynybos resursų agentūros direktorius. Žurnalistams jis vangiai paaiškino, kad tik per Amerikos ministrų kabinetą galima nusipirkti kai kurias navigacijos sistemas. Pavyzdžiui, režimo atpažinimo sistemą "savas–svetimas" ir borto biblioteką. Iš kitų šaltinių žinoma, kad Vilnius tikisi JAV finansinės paramos iš paramos sovietinių ginklų atsisakančioms šalims fondo.
Ar sandoris yra geras pagal formulę "kaina — kokybė"? Sunku atsakyti. Pavyzdžiui, Lenkijos armija už keturis tuos pačius sraigtasparnius sumokėjo 160 milijonų eurų. Latviai nusipirks keturis "Black Hawk" už 170 mln.
Lietuviai, priminsime, už šešis vienetus planuoja atiduoti 300 mln. "Lockheed Martin-Sikorsky" turi gamyklą Lenkijoje. Krašto apsaugos ministerija laiko tai privalumu, ypač kai kalbama apie orlaivių techninę priežiūrą ir remontą. Tačiau niekas nežino, ar kariuomenė gaus Lenkijos ar Amerikos gamybos sraigtasparnius. Dokumentuose tik pranešama, kad sutartis bus pasirašyta iki 2020 metų pabaigos, o pirmieji orlaiviai pasirodys kariuomenėje 2024 metais.
Ką mums sako skaičiai? Kad iki 2025 metų Lietuvoje nebeliks patikimų "Mi-8". Kad iš karinio biudžeto galima išbraukti 300 milijonų eurų. Ir kad bendra situacija, palyginti su Lenkijos ir Latvijos pirkiniais, labai primena istoriją, kai armija įsigijo "auksinius šaukštus", kurie šlovina mūsų ginkluotąsias pajėgas visame pasaulyje.
