Trumpai tariant, per vieną dieną karas užleido vietą ramybei ir fronto linija virto Rusijos karinio kontingento dislokavimo (atkreipkite dėmesį, po dviejų mėnesių nerimą keliančių pareiškimų, kad Rusija tariamai išstumiama iš regiono) vieta.
Pirmiausia, vėlai vakare pasirodė žinia, kad Armėnijos ir Azerbaidžano pasienyje buvo numuštas Rusijos karinis sraigtasparnis, o du įgulos nariai žuvo. Tai tikriausiai paskatino nedelsiant pakeisti situaciją.
Baku žaibiškai prisiėmė atsakomybę už įvykį, pripažindamas, kad įvyko tragiška avarija, o Ilhamas Alijevas atsiprašydamas paskambino Vladimirui Putinui.
Tada Rusijos prezidentas perskaitė specialų pranešimą ir paskelbė apie aukščiausio lygio pasirašytą trišalį pareiškimą dėl visiškų paliaubų Kalnų Karabache ir Rusijos taikos palaikymo kontingento dislokavimo regione.
Anksti ryte iš Uljanovsko-Vostočnyj aerodromo pakilo Il-76 su Rusijos taikdariais.
Sudaryto susitarimo detalės buvo tokios, kad Jerevane iškart kilo riaušės. Protestuotojai sutriuškino vyriausybės ir parlamento pastatus ir smarkiai sumušė Nacionalinės asamblėjos pirmininką. Dokumentą pasirašiusį šalies ministrą pirmininką Nikolą Pašinianą opozicija kaltina valstybės išdavyste.
Jerevano opozicijos pyktis ir jų reikalavimai pasitraukti iš pasirašytos sutarties yra suprantami, nes iš esmės dokumentas nustato Armėnijos pralaimėjimą ir reikšmingos nepripažintos Kalnų Karabacho Respublikos (KKR) teritorijos praradimą.
Bet Armėnija paprasčiausiai neturėjo kitos išeities — tiksliau, buvo dar blogesnė: karinė katastrofa. Kaip teigė KKR prezidentas Arajikas Arutiunianas: "Jei karo veiksmai tęstųsi tokiu pat tempu, mes per kelias dienas prarastume visą Arcachą". Šiuo pareiškimu jis papildė pripažinimą, kad strategiškai svarbaus Šušos miesto kontrolę armėnų kariuomenė prarado dar lapkričio 7 dieną, kaip ir sakė Ilhamas Alijevas.
Tiesa, kyla natūralus klausimas: kodėl Baku sutiko pasirašyti susitarimą, sustabdydami karą pažodžiui per žingsnį nuo galutinio skaudžiausio respublikai klausimo sprendimo?
Azerbaidžano prezidentas tapo savo šalies nacionaliniu didvyriu, tačiau ten taip pat yra pakankamai nepatenkintų balsų (nors jie ir skamba ne taip garsiai kaip Jerevane), kurie kalba apie nacionalinių interesų išdavystę.
Be abejonės, Ilhamas Alijevas, kaip patyręs valstybės veikėjas, sprendime vadovavosi priežasčių ir motyvų deriniu.
Pavyzdžiui, prieš kelias savaites jis garantavo Karabache gyvenančių armėnų saugumą ir jų teisių paisymą. Tačiau iš visų norų jis vargu ar būtų galėjęs tenkinti duotą žodį — tamsūs ir kruvini abiejų tautų santykių istorijos puslapiai tai patvirtina. Azerbaidžano lyderis vargu ar nori būti atsakingas už dar vienas armėnų žudynes.
Savo ruožtu Maskva taip pat tikriausiai rado argumentų, kurie buvo išgirsti Baku.
Tačiau yra dar vienas svarbus veiksnys — turkų, kuris akivaizdžiai paveikė Azerbaidžano prezidento priimtą sprendimą.
Turkijos parama atliko didžiulį vaidmenį dabartinėse Azerbaidžano karinėse sėkmėse. Tačiau už viską reikia mokėti, o Erdogano ambicijos tradiciškai telpa į formulę "duok pirštą — nukąs ranką". Alijevas, kuris visada siekė išlaikyti pusiausvyrą tarp pagrindinių galios regiono centrų (t. y. Rusijos, Turkijos ir Irano) ir taip išsaugoti savo šalies suverenitetą, akivaizdžiai nėra suinteresuotas paversti Azerbaidžaną Ankaros marionetiniu priedu.
Jau nekalbant apie tai, kad "Džabhat al-Nusra"* ir kitų radikalių grupuočių kovotojai į Karabachą buvo dislokuoti iš Artimųjų Rytų, o šie banditai kelia didžiulę grėsmę pačiam Azerbaidžanui. Tiesą sakant, todėl musulmoniškos šalys paprastai kovoja su islamistiniu ekstremizmu savo šalyse daug griežčiau nei kitos valstybės — jos yra tiesiogiai puolamos.
Karo veiksmų nutraukimas ir sudarytas susitarimas leidžia iškart užbaigti šiuos ir kai kuriuos kitus Azerbaidžanui nepalankius ir pavojingus procesus. Ilhamas Alijevas padarė oficialų gestą Ankaros atžvilgiu, paskelbdamas apie Turkijos taikdarius Karabache, tačiau pasirašytame dokumente Turkija visiškai neminima.
Šiame kontekste istorija apie numuštą Rusijos sraigtasparnį įgauna naują posūkį.
Neabejotina, kad Azerbaidžane yra jėgų (visų pirma proturkiškų), norinčių sulaužyti susitarimą. Juk akivaizdu, kad derybų procesas vyko jau kurį laiką ir informacija apie jo rezultatus sklido atitinkamose gretose. Neatmetama galimybė, kad įvyko organizuota provokacija tikintis, jog Rusijos valdžia jai pasiduos ir atsisakys paskutinę akimirką pasiektų susitarimų — ir karas Karabache tęsis.
Tačiau Maskva ir Baku elgėsi taip, kaip turėtų: Azerbaidžanas prisiėmė atsakomybę už tai, kas įvyko, Rusija išlaikė santūrumą.
Deja, to negalima pasakyti apie Armėniją.
2018 metais minios gatvėse iškėlė Nikolą Pašinianą į valstybės valdžios viršūnę. Dabar tos pačios masės tose pačiose gatvėse buvo pasirengusios jį suplėšyti į gabalus, nes staiga sužinojo, kad pažangus lyderis, vedantis šalį į Europą, ją nuvedė kažkur ne ten, o jo darbas karinės plėtros srityje virto sunkiu Armėnijos pralaimėjimu.
Beje, tai, kad jauni, sveiki vyrai nusprendė verčiau sutriuškinti vyriausybės pastatus nei stoti į kovinę armiją, be jokios ironijos taip pat yra aktualiausių Vakarų tendencijų rėmuose.
Tačiau jei Armėnija nėra pasirengusi pasimokyti iš pastarųjų poros metų įvykių, ji pati pasitarnaus daugeliui kitų šalių.
Padėčiai visame regione yra svarbus vienas reikšmingas faktas. Tarp armėnų ir azerbaidžaniečių pajėgų įvedamas Rusijos kontingentas savo dydžiu gali atrodyti gana simbolinis.
Bet galios jėga ir pripažintas autoritetas tiksliai matuojamas tuo, kiek nedaug jos karių gali stovėti tarp kariaujančių šalių.
Tai, kad to pakanka karui užbaigti, sustiprina Rusijos kaip "taikos nešėjos" statusą Kaukaze.
* Rusijoje uždrausta teroristinė organizacija.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
