"Pražiopsojo šalį". Kodėl referendumas dėl TSRS išsaugojimo nepadėjo

Prieš trisdešimt metų buvo surengtas visos Sąjungos referendumas. Pirmą kartą sovietų istorijoje valdžia paklausė žmonių, ar jie nori išsaugoti Sąjungą. Dauguma atsakė teigiamai

Nepaisant to, TSRS žlugo. Kaip buvo parengtas nacionalinis balsavimas ir kodėl tai nepadėjo, rašo RIA Novosti autorė Galia Ibragimova.

"Žaidimas arba respublikos šantažas"

"Perestroika mums suteikė viešumo, dėl privačios nuosavybės nebeįkalindavo. Kad neprarastume šių lengvatų, referendume turime balsuoti už TSRS. Jei valdžia bus perduota sąjunginėms respublikoms, jos gali nesusitvarkyti be Maskvos", — taip prieš 30 metų samprotavo maskvietis Valerijus Karavajevas.

Interviu RIA Novosti jis pripažįsta, kad ilgai abejojo. Michailas Gorbačiovas pažadėjo atnaujinti Sąjungą, tačiau niekas neperžengė žodžių ribų. "Neapsisprendusio perestroikos tėvo įvaizdis 9-ojo dešimtmečio pradžioje nusvėrė jo reformizmą. Maisto prekių trūkumas ir eilės prie produktų kalbėjo pačios už save", — prisimena vyras.

Nepaisant nusivylimo reformomis, žmonės netikėjo šalies suirimu. Negąsdino ir tai, kad Baltijos šalys atsiskyrė nuo Sąjungos.

"Suverenitetų paradas" perėjo į Užkaukazę, tačiau net po to, pasak publicisto ir žurnalisto Viktoro Chamrajevo, žmonės nesuvokė, kas vyksta. Jis įsitikinęs, kad ir valdžia to nematė. "Suverenitetas, nepriklausomybė — visa tai buvo suvokiama kaip respublikų žaidimas ar šantažas, kurios norėjo atsikratyti centro diktato, bet jo ne likviduoti. O kaip suprasti kitaip, jei valdžia pati kalbėjo apie šalies atnaujinimą. Jie netgi aptarė naują pavadinimą: Suverenių Valstybių Sąjunga", — prisimena Chamrajevas, kuris Taškente matė šalies iširimą.

Uzbekistanas 1990 metų birželio mėnesį priėmė suvereniteto deklaraciją, tačiau nedrįso nutraukti santykių su komunistų partija. Kaip ir kaimyninėse respublikose, tarpetniniai santykiai išryškėjo. Paskata tapo susirėmimai gatvėse Ferganos slėnyje tarp uzbekų ir mešketų turkų 1989 metų birželio mėnesį. "Sovietų valdžia skubiai evakavo visus mešketų turkus iš Uzbekijos SSR. Kitos etninės grupės taip pat paėmė signalą: reikia išvažiuoti", — sako Chamrajevas.

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje jis ketino persikelti į Maskvą: "Atrodė, kad Rusija plėtoja perestroikos kursą ir visu greičiu siekia demokratijos".

"Po Stalino mirties Maskva vykdė mažų tautų rėmimo politiką. Kartais uzbekai jautėsi nejaukiai savo tėvynėje", — skundžiasi Andidžano gyventojas, "Ferganos žudynių" liudininkas Bachtioras Inojatovas. Tačiau kitų tautinių grupių atstovai, pradėję palikti sąjunginę respubliką, taip pat jautėsi svetimi.

Vyras nacionalizmo augimą sieja su tuo, kad tautininkų judėjimai atsirado devintojo dešimtmečio pradžioje. Pavyzdžiui, Uzbekistane buvo propoguojama monoetninės valstybės idėją, primena Inojatovas: "Mums vadovavo, bet nesupratome pasekmių. Šalies suirimas netilpo į galvą".

"Išeiti iš visur esančios komunistų partijos"

Rusijos TFSR, kaip ir dauguma sąjunginių respublikų, devintojo dešimtmečio pradžioje reikalavo suvereniteto. Liaudies deputatas, o tada Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Borisas Jelcinas atvirai kritikavo komunistų partiją ir perestroiką. "Žmonės tikrai nieko negavo", — priekaištavo jis iš Gorbačiovo tribūnos.

Rašytojai, filosofai, žurnalistai supranta Rusijos, kaip Sąjungos dalies, svarbą. Jaudulį sukėlė Aleksandro Solženicino esė "Kaip aprūpinti Rusiją?" "TSRS vis tiek subyrės! Mes neturime realaus pasirinkimo. Nėra apie ką galvoti, o tik pasukti greičiau, kad išsiskyrimas praeis be nereikalingų kančių", — rašė jis.

Tačiau Jelcinas, anot jo amžininkų, netikėjo Sąjungos žlugimu. Vienintelis dalykas, kurio jis norėjo — išplėsti Rusijos vadovybės galias. Taktiniu požiūriu jis palaikė Gorbačiovo idėją surengti balsavimą dėl TSRS išsaugojimo, tačiau pateikė sąlygą. Rusijos gyventojams taip pat bus atsakyta į papildomą klausimą: ar jie nori įvesti TFSR prezidento postą.

Likus savaitei iki referendumo, 1991 metų kovo 10 dieną pusė milijono Jelcino šalininkų atvyko į Manežnają aikštę. Jie reikalavo  Gorbačiovo atsistatydinimo ir paragino balsuoti prieš TSRS išsaugojimą. "Kitaip nuo visuotinės komunistų partijos nepabėgsi", girdėjosi šūksniai minioje.

"Prezidentūros įvedimas sustiprino Rusijos TFSR vadovybės pozicijas sąjungos nenaudai. Tiesą sakant, tą pačią dieną buvo surengti du priešingi referendumai — ir abu laimėjo. Žmonės palaikė dvi priešingas tendencijas", — sakė politologas Michailas Vinogradovas.

Gorbačiovas referendumo idėją paaiškino taip: "Gaunu darbuotojų kreipimusis. Žmonės nerimauja dėl TSRS likimo. Sąjungos išsaugojimas iš tiesų yra pats svarbiausias klausimas. Todėl kongresui teikiu pasiūlymą: surengti referendumą, kad kiekvienas pilietis federaliniu pagrindu pasisakytų už arba prieš Suverenių Valstybių Sąjungą".

IV Liaudies deputatų suvažiavimas pritarė sovietų prezidento iniciatyvai. Prasidėjo pasiruošimas.

Už pagalbą žmonėms

Iškart kilo ginčų, kaip glaustai suformuluoti klausimą biuletenyje. Gorbačiovas norėjo sutelkti dėmesį į Sąjungos atnaujinimą, tačiau taip pat nepraleisti svarbiausio dalyko — naujovės galimos tik išsaugojus šalį. Glaustai nesigavo.

"Ar manote, kad būtina išsaugoti TSRS kaip atnaujintą lygių suverenių respublikų federaciją, kurioje bus visiškai užtikrintos bet kurios tautybės asmens teisės ir laisvės?" — į šį gremėzdišką klausimą atsakė referendumo dalyviai.

"Formuluotė buvo dviprasmiška. Arba žmonėms buvo pasiūlyta išsaugoti Sąjungą, ar remti renovaciją ir restruktūrizavimą, ar laisva saviugdos federacija. Kiekvienas referendumo dalyvis įprasmino savo prasmę", — sako Michailas Vinogradovas.

"Perestroikos metais žmonės priprato prie "glasnost", suprato tam tikrų teisių ir laisvių vertę. Ir nebuvo aišku, kodėl klausti, kas jau yra realybė. Atsinaujinimo procesai tapo negrįžtami ir klausimas dėl Sąjungos išsaugojimo pre-perestroika arba atnaujinta forma atrodė neaiški", — prisimena Viktoras Chamrajevas.

Tačiau politinis konsultantas ir pirmosios Rusijos viešųjų ryšių kampanijos "Niccolo M" pirmininkas Igoris Mintusovas 1991 metų kovo 17 dieną referendumą laikė svarbiu socialiniu ir politiniu įvykiu.

"Tai buvo pirmasis visos Sąjungos masto referendumas. Sovietiniai žmonės prieš tai vykusiuose rinkimuose balsavo už komunistų partijos narius. Tačiau pirmą kartą sovietų istorijoje valdžia domėjosi visuomenės nuomone", — pabrėžia jis.

Referendumas buvo politinių technologijų, kurios buvo naudojamos vėlesnėse rinkimų kampanijose, išbandymas. Žmonės prisimena vizualinį sujaudinimą miesto gatvėse. Labiausiai plakatas įsiminė mano atmintyje: ant jo maža mergaitė, mieganti lovoje. Ir užrašas: "Mama, saugok mane. Pasakyk: "Taip" SSRS".

Всесоюзный референдум по вопросу сохранения Союза Советских Социалистических Республик

© Sputnik / И. Носов

/

Pereiti į medijų banką

Visasąjunginis referendumas dėl Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos išsaugojimo. 1991 metų kovo 17 diena

Sovietų pakraštyje

Šešios iš penkiolikos sąjunginių respublikų atsisakė dalyvauti referendume. Niekas nenustebo, kai Ryga, Vilnius ir Talinas jį ignoravo. Tačiau atsisakymas dalyvauti Gruzijoje ir Armėnijoje sukėlė sumišimą.

Tbilisis piktinosi, kad sovietų valdžia nestojo ginti Gruzijos teritorinio vientisumo, kai Abchazija reikalavo nepriklausomybės. Ir kai iškilo klausimas dėl TSRS išsaugojimo, Gruzija paskelbė savo suverenitetą.

Nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos įsiplieskęs ginčas dėl Kalnų Karabacho nuosavybės išaugo tarpetniniu. Karabacho armėnai norėjo atsiskirti nuo Azerbaidžano ir susijungti su Armėnija. Jerevanas palaikė šiuos reikalavimus, tačiau Baku juos slopino. Abi respublikos laukė centro reakcijos. Nelaukdama Armėnija atsisakė dalyvauti referendume.

"TSRS Aukščiausioji Taryba priešinosi Kalnų Karabacho Respublikos prijungimui prie Armėnijos. Baku tai suvokė kaip centro paramą. Dalyvaudamas 1991 metų kovo 17 dienos referendume, Azerbaidžanas tikėjosi išlaikyti Maskvos lojalumą. Nors buvo daug priešininkų, referendumas respublikoje", — aiškina Rusijos politologas Nurlanas Gasimovas.

Konfliktų ekspertas ir Kaukazo ekspertas Arifas Junusovas pasakoja kitą versiją. Jis įsitikinęs, kad azerbaidžaniečiai nenorėjo dalyvauti referendume. Priežastis yra 1990 metų sausio 20 dienos įvykiai, aiškina ekspertas ir tų įvykių liudininkas. Tada sovietų kariuomenė įžengė į Baku. Priežastis buvo anti-armėniški pogromai, kurie perėjo Azerbaidžano miestus.

"Dėl prievartos veiksmų žuvo taikūs azerbaidžaniečiai. Tikėjimas sovietine ideologija žlugo prieš mūsų akis. Azerbaidžano liaudies frontas, kurio nariu buvau devyniasdešimtųjų pradžioje, reikalavo nepriklausomybės. Tačiau TSRS išlaikė valdžią", — primena Junusovas.

Dauguma Azerbaidžano gyventojų balsavo už SSRS išsaugojimą. Tačiau Arifas Junusovas tuo netiki. "Mes stebėjome balsavimą rinkimų apylinkėse. Atvyko ne daugiau kaip 20 procentų šalies gyventojų. Aš nesuprantu, iš kur valdžios atstovai apie didelį rinkėjų aktyvumą ir balsavimą už Sąjungą."

Пожилая жительница Нагорного Карабаха разговаривает с военнослужащим

© Sputnik / Сергей Титов

/

Pereiti į medijų banką

Pagyvenusi Kalnų Karabacho gyventoja kalbasi su kariškiu

"Kravčiukas tikėjo komunizmu, o ne suirimu"

Gorbačiovas buvo tikras, kad Ukraina ir Baltarusija balsuos už Sąjungą. Jo negąsdino 1990 metų spalio įvykiai Kijeve, kurie į istoriją įėjo kaip "revoliucija ant granito". Tada studentų grupė centrinėje aikštėje įrengė palapinių stovyklą, paskelbė bado streiką ir reikalavo sulaužyti Sąjungos sutartį su Maskva.

Ukrainos SSR Aukščiausioji Taryba palaikė visos sąjungos referendumą, tačiau nustatė sąlygą. Biuletenyje buvo įtrauktas papildomas klausimas: "Ar sutinkate, kad Ukraina turėtų būti Sovietų suverenių valstybių sąjungos dalis remiantis Ukrainos valstybinio suvereniteto deklaracija?" 70 procentų balsavusiųjų pasisakė už TSRS išsaugojimą. Tačiau į antrąjį klausimą 80 procentų referendumo dalyvių atsakė teigiamai.

"Ruch" partijos nacionalistai griaudėjo visoje Ukrainoje. Buvo garsiai reikalaujama paskelbti suverenitetą ir išeiti iš Maskvos kontrolės. Ukrainos SSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Leonidas Kravčiukas buvo aistringas komunistas, tačiau jis pagavo laiko dvasią. , pradėjo kalbėti apie nepriklausomybę. netikėjo Sąjungos žlugimu", — sako Ukrainos politikas Vladimiras Oleinikas, dirbęs devintojo dešimtmečio pradžioje Komunistų partijos vykdomajame komitete.

Jis sako, kad antrasis biuletenio klausimas buvo suformuluotas Kijeve, ir užduoda klausimą: kiek tai teisėta. "Jei gerai pagalvoji, antrasis prieštaravo pirmajam. Kravčiukas suprato triuką, bet sąmoningai ėmėsi. Ukrainos TSR gyventojai nesulaikė manipuliacijos ir atsakė į abu klausimus teigiamai."

Atnaujinimų priešininkai

TSRS Aukščiausioji Taryba patvirtino referendumo rezultatus 1991 metų kovo 21 dieną. Sąjungos išsaugojimą palaikė 113 mln., arba 76 proc. visos šalies rinkėjų.

Praėjus mėnesiui po balsavimo, Gorbačiovas surinko devynių sąjunginių respublikų vadovus Novo-Ogaryovo rezidencijoje netoli Maskvos. Susitikimo dalyviai pradėjo rengti Sutarties projektą dėl Suverenių valstybių sąjungos sukūrimo.

"Gorbačiovo komanda planavo suburti mažiausiai devynias respublikas po atnaujintos Sąjungos vėliava. Pasirašykite dokumentą ir palaipsniui įtraukite atsiskyrusias respublikas į sąjungą, nurodydami naudą", — prisimena Rusijos politikas Sergejus Stankevič ir devintojo dešimtmečio pradžioje. 

1991 metų rugpjūčio 20 dieną Kremliaus Šv. Georgijaus salėje buvo pradėta naujos Sąjungos sutarties pasirašymo procedūra. Tačiau perestroikos ir Sąjungos atnaujinimo priešininkai sudarė Valstybinį nepaprastosios padėties komitetą ir bandė pasinaudoti valdžia. Perversmas nepavyko, tačiau dokumentas niekada nebuvo pasirašytas.

Подписание Соглашения о создании Содружества Независимых Государств в Беловежской пуще. 1991 год

© Sputnik / Юрий Иванов

/

Pereiti į medijų banką

Pasirašomas susitarimas dėl Nepriklausomų valstybių sandraugos įsteigimo Belovežo girioje. 1991 metai

Po pučo sąjunginės respublikos skubiai paskelbė nepriklausomybę. 1991 metų gruodžio 8 dieną Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos vadovai pasirašė vadinamuosius Belovežo girios susitarimus, kuriuose teigiama: TSRS nebėra. Bet ir po to sovietiniai žmonės nematė to, kas vyksta, esmės.

"Daugeliui atrodė, kad Jelcinas, Kravčukas ir Šuškevičius, norėdami pagreitinti perėjimą prie atnaujintos federacijos, denonsavo 1922 metų sutartį dėl TSRS įsteigimo", — sakė jis.

Padėtis išaiškėjo 1991 metų gruodžio 21 dieną. Buvusių sovietinių respublikų vadovai susirinko Almatoje įkurti Nepriklausomų valstybių sandraugos. "Spaudos konferencijoje jie paskelbė, kad nebus bendros NVS pilietybės. Ir tik tada supratome: nebėra šalies, kurioje gimėme. Tačiau paradoksaliausia yra tai, kad praleidome akimirką, kai ji dingo", — padarė išvadą Chamrajevas. 

Bet tada dar niekas to nesuprato. Nedaugelis suprato, kad įvyko negrįžtamas dalykas: po kelių dienų vieninga valstybė nustojo egzistuoti.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.