Istorikas pasakojo, kaip NKVD pareigūnas padėjo išgelbėti TSRS kare

Telegrama apie būtinybę pakeisti Stalingrado fronto vadą, kurią NKVD Specialiojo skyriaus vadovas Nikolajus Selivanovskis 1942 metų liepą asmeniškai nusiuntė Josifui Stalinui, atliko didelį vaidmenį vėlesnėje Raudonosios armijos pergalėje

Balandžio 21 dieną sukako 120 metų, kai gimė vienas iš sovietų karinės kontržvalgybos vadovų, generolas leitenantas Nikolajus Selivanovskis. Apie šį asmenį ir su juo susijusius įvykius karo metu RIA Novosti pasakojo istorijos mokslų daktaras, Maskvos valstybinio pedagoginio universiteto profesorius Aleksandras Zdanovičius.

"Nesvarbu, kas man nutiks..."

1942 metų liepa. Po Raudonosios armijos pralaimėjimo Charkovo operacijoje Tarybų Sąjungos padėtis vėl tapo kritinė. Hitlerio kariuomenės padaliniai išskubėjo į Stalingradą, ketindami užgrobti šį didelį miestą prie Volgos upės.

"Jei vokiečiai būtų okupavę Stalingradą ir jame įsitvirtinę, mūsų šalis į vakarus nuo Volgos būtų buvusi padalinta į dvi dalis. Tada naciai būtų užgrobę naftos pramonę Šiaurės Kaukaze. Būtų buvusi prarasta Volga — nepaprastai svarbi transporto arterija, kuria iš pietų buvo gabenami naftos produktai. Vokiečiai būtų užvaldę Kizliar-Astrachan geležinkelį, kuriuo buvo gabenama karinė technika, tiekiama į TSRS pagal Lendlizą. Virš Stalingrado Vermachto kariuomenės padaliniai būtų pasukę į šiaurę, link Maskvos. Ir viskas, visiška katastrofa", — sako Zdanovičius.

Tuo metu, 1942 metų liepos 23 dieną, Aukščiausiosios vyriausiosios vadovybės štabas nusprendžia paskirti generolą Vasilijų Gordovą Stalingrado fronto vadu.

"Tai buvo atvirai nesėkmingas pasirinkimas. Kalbant apie karo meną, Gordovas buvo aiškiai žemesnis už kitus kandidatus. Be to, jis buvo savavališkas žmogus, šiurkštus, jam kariuomenė atvirai nejautė simpatijų. Tačiau jo kandidatūrą, matyt, pastūmėjo Nikita Chruščiovas — Stalingrado fronto karinės tarybos narys, Maskvos miesto partijos komiteto pirmasis sekretorius ir būsimasis Ukrainos TSR, o paskui ir visos sovietinės valstybės vadovas, — aiškino Zdanovičius. — Toje situacijoje Gordovo paskyrimas smarkiai paveikė mūsų karių dvasią — juk jie galėjo manyti, kad jei toks asmuo yra skiriamas vadovauti frontui, tai reiškia, kad Maskva netiki galimybe apginti Stalingradą".

Karinės kontržvalgybos pareigūnai žinojo apie neigiamą karininkų ir kareivių reakciją į Gordovo paskyrimą ir suprato, kad tai sumažina kovingumą.

"Ir tada Stalingrado fronto Specialiojo skyriaus viršininkas, valstybės saugumo vyresnysis majoras Nikolajus Selivanovskis, turėdamas šią informaciją, nusprendžia pažeisti subordinaciją ir asmeniškai nusiųsti vyriausiajam vadui Josifui Stalinui telegramą apie tai, kad Gordovo paskyrimas — didelė kadrų klaida, galinti sukelti baisiausias pasekmes", — sako istorikas.

Telegrama, kurioje Selivanovskis pagrindė savo požiūrį, nuvyko į Maskvą, matyt, liepos 25 d. Tuo pat metu jis išsiuntė kopijas vidaus reikalų liaudies komisarui Lavrentijui Berijai ir greičiausiai savo tiesioginiam vadovui, NKVD Specialiųjų skyrių valdybos (karinės kontržvalgybos) vadovui Viktorui Abakumovui.

Labai greitai Selivanovskis buvo iškviestas "ant kilimo" į Maskvą.

"Iš pradžių Selivanovskį iškvietė Abakumovas, kuris jį iškeikė už tai, kad tas parašė tiesiogiai Stalinui. Tada Selivanovskis kartu ir Abakumovu nuvyko pas Beriją. Berija taip pat piktinosi, bet ne dėl informacijos apie Gordovą, o dėl to, kad telegrama nuvyko tiesiogiai Stalinui", — pasakoja Zdanovičius.

Galiausiai visus tris — Selivanovskį, Abakumovą ir Beriją — priėmė Stalinas.

"Kaip pasakojo Selivanovskis, Stalinas, susipažinęs su jo argumentais, galų gale paspaudė jam ranką ir pasakė: "Drauge Selivanovski, toliau visą informaciją apie Stalingrado frontą ir padėtį Stalingrade pateikite man tokiu pačiu režimu", — primena Zdanovičius.

Anot jo, Selivanovskio požiūris į Gordovą netrukus pasitvirtino. Abakumovas asmeniškai nuvyko į Stalingrado frontą nuodugniai duomenų patikrinti, ir Gordovas buvo gana greitai pašalintas iš pareigų.

"FSB archyve saugomos kasdien pateikiamos Selivanovskio ataskaitos apie tai, kas vyksta Stalingrado rajone, kurios buvo adresuotos Stalinui, bet, žinoma, jau per Abakumovą. Šiose ataskaitose taip pat buvo įvairių pasiūlymų, kai kurie iš jų buvo įgyvendinti. Tai labai sustiprino Selivanovskio poziciją", — sako istorikas.

Tai, ką Selivanovskis padarė 1942 metų liepą, padėjo išgelbėti Tarybų Sąjungą kare, mano Zdanovičius. "Visoje Nikolajaus biografijoje tai yra svarbiausias poelgis", — pabrėžia jis.

Istoriko teigimu, išsiųsti telegramą asmeniškai Stalinui be jo įsakymo — neabejotinai tai buvo tam tikras žygdarbis.

"Akivaizdu, kad Selivanovskis labai rizikavo ir, kaip jis pats prisiminė, manė, kad gali būti griežtai nubaustas, nes reikalai prie Stalingrado buvo blogi, o čia jis siūlo pakeisti fronto vadą. Pasakysiu dar daugiau — Nikolajus ruošėsi pačiam blogiausiam. Tarp jo pavaldinių tuo metu buvo Stalingrado fronto specialiojo skyriaus 4-ojo skyriaus viršininkas Michailas Belousovas, kuris po karo vadovavo karinei kontržvalgybai sovietų pajėgų Vokietijoje grupėje. Ir Belousovas daug vėliau pasakojo, kad Selivanovskis tada iškvietė jį pas save ir liepė vykti su juo į Maskvą, paaiškinęs, kad jis pats gali nebegrįžti", — priduria Zdanovičius.

Kai jie atvyko į sostinę, Selivanovskis paprašė Belousovo blogiausio rezultato atveju pasakyti jo žmonai, kad įvyko rimti įvykiai, tačiau nesigilinti į detales ir paremti šeimą ateityje.

"Štai tokios vidinės būsenos buvo Nikolajus. Tačiau, kaip prisiminė Belousovas, Selivanovskis tomis dienomis sakė: "Nesvarbu, kas man nutiks, svarbu išgelbėti šalį", — sako istorikas.

Pagrindinis uždavinys

Galų gale Stalingradą pavyko apginti. Specialiųjų skyrių pareigūnai aiškiai įvykdė užduotis atkurti tvarką daliniuose, štabuose, aerodromuose, užmegzti ryšį tarp vadovavimo postų, užkirsti kelią panikai, dezertyravimui ir bailumui.

"Pagrindinis karinės kontržvalgybos uždavinys viso karo metu buvo kova su vokiečių žvalgybos agentūrų agentais ir diversantais. Žinoma, per mūšius prie Volgos jie labai aktyviai bandė įsiskverbti į Raudonąją armiją ir jos užnugarį, kad ne tik gautų reikiamą informaciją, bet ir pabandytų palaužti kareivių kovingumą, skleisdami provokuojamus gandus ir įtikindami juos išduoti tėvynę", — sako Zdanovičius.

Apie rezultatus, pasiektus karinės kontržvalgybos Stalingrado mūšyje, liudija skaičiai. Nuo 1942 metų liepos 15 d. iki lapkričio 15 d. Stalingrado ir Pietryčių frontų specialieji skyriai neutralizavo per du šimtus priešo agentų, įskaitant du kovotojus, ketinusius nužudyti 62-osios armijos vadą generolą leitenantą Vasilijų Čuikovą. Tada kontržvalgyba nuslopino daugiau kaip 160 fašistinių propagandistų agentų veiklą, patraukė atsakomybėn apie 190 provokatorių ir paniką keliančių gandų skleidėjų.

Tuo pat metu kontržvalgyba aktyviai dirbo už fronto linijos. Agentai ir operatyvinės grupės sugebėjo nustatyti priešo strateginių rezervų vietą, taip pat sudavė stiprius smūgius nacių geležinkeliams ir greitkeliams 250–400 kilometrų atstumu nuo fronto linijos. Rugsėjo 15–spalio 15 dienomis Stalingrado fronto specialiojo skyriaus užfrontės grupės įvykdė daugiau nei 20 diversijų geležinkeliuose ir per dešimtį antpuolių į ryšių centrus ir materialinių priemonių sandėlius priešo užfrontėje.

"Karinė kontržvalgyba padarė viską, kad padėtų Raudonajai armijai iš pradžių apginti Stalingradą, o po to pridengti mūsų kariuomenės padalinių pasirengimą kontrpuolimui. Ir kai jis prasidėjo 1942 metų lapkričio 19 d., tai buvo visiškai netikėta vokiečiams. O tai reiškia, kad specialiųjų skyrių pareigūnai atliko savo darbą taip, kaip reikia", — pabrėžia Zdanovičius.

SMERŠo vadovybėje

Po pergalės Stalingrado mūšyje Aukščiausiosios vyriausiosios vadovybės štabas Stalingrado fronto Specialiojo skyriaus darbo rezultatus vertino itin teigiamai. Pasak Zdanovičiaus, tai patvirtino faktas, kad 1943 metų vasario viduryje Selivanovskiui buvo suteiktas trečiojo rango valstybės saugumo komisaro vardas — tuo metu išskirtinis atvejis frontų karinės kontržvalgybos vadovams.

O kovo pabaigoje Abakumovas iškvietė Selivanovskį į Maskvą — tada buvo sprendžiamas klausimas dėl karinės kontržvalgybos perdavimo iš NKVD į Liaudies gynybos komisariatą.

"Sostinėje šia tema vyko pasitarimas, vadovaujamas TSRS NKVD liaudies komisaro pavaduotojo Vsevolodo Merkulovo. Posėdyje vienas geriausių pranešimų, jei ne pats geriausias buvo Selivanovskio pranešimas. Jis išsamiai papasakojo, kaip turi dirbti karinė kontržvalgyba Liaudies gynybos komisariato sudėtyje, kaip sąveikauti su vadovybe ir daug daugiau, — pažymi Zdanovičius. — Apskritai — ir tai yra mano nuomonė, paremta to pasitarimo medžiagos tyrimu — būtent tai, ką sakė Selivanovskis, sudarė būsimo SMERŠ kontržvalgybos reglamento pagrindą".

Legendinė sovietų karinė kontržvalgyba SMERŠ (nuo rusiškų žodžių "smert špionam" — "mirtis šnipams") buvo įkurta slaptu TSRS vyriausybės nutarimu 1943 m. balandžio 19 d. "Atrodo simboliška, kad SMERŠ ir Nikolajaus Selivanovskio gimtadieniai kalendoriuje yra vienas šalia kito", — mano Zdanovičius.

SMERŠ Vyriausiajai valdybai vadovavo Viktoras Abakumovas, o Selivanovskis tapo ne tik pirmuoju jo pavaduotoju, bet ir dešiniąja ranka. Pasak Zdanovičiaus, tai įvyko todėl, kad Selivanovskis turėjo didelę ir unikalią operatyvinio darbo patirtį.

"Pirmuoju pokario laikotarpiu generolas Selivanovskis daug nuveikė, kad parengtų ir įgyvendindintų Lenkijos armijos saugumo organų kūrimo programą. Jis buvo TSRS NKVD prie Lenkijos visuomenės saugumo ministerijos patarėjas, padėjo kovoti su banditiniais Armijos Krajovos išpuoliais tiek karinių, tiek civilių gyventojų atžvilgiu", — sako Zdanovičius.

Lenkijoje jau tada buvo niekšiškai naikinami patys pirmieji obeliskai, pastatyti Raudonosios armijos kareivių ir karininkų atminimui, pavyzdžiui, 1945 m. pradžioje Selivanovskis pranešė Maskvai, kad Čenstakavoje susprogdintas tanko su raudonosios armijos kario figūra paminklas ir kad tai buvo giriama skrajutėse, kurias platino radikali nacionalistinė organizacija "Nacionalinės ginkluotosios pajėgos" (lenk. Narodowe Siły Zbrojne), kuri be kita ko 1945 m. vasarą ruošė pasikėsinimą į Lenkijos Liaudies Respublikos aukščiausią karinę-politinę vadovybę.

Pamiršto generolo ašaros

Grįžęs iš komandiruotės į Lenkiją, Nikolajus Selivanovskis užėmė Valstybės saugumo ministerijos Trečiosios vyriausiosios valdybos viršininko postą, tai yra tapo visos sovietinės karinės kontržvalgybos vadovu. O po to, 1951 metais, jis buvo suimtas dėl Valstybės saugumo ministreijos vadovo "Abakumovo bylos".

"Nikolajus buvo tardomas, tyrimas buvo sustabdytas 1953 m., ir tada jis buvo paleistas į atsargą. Reikia pasakyti, kad jam pasisekė — juk daugelis su Abakumovu dirbusių žmonių buvo sušaudyti", — pažymi Zdanovičius.

Ir po to Selivanovskis ilgam buvo užmirštas.

"1991 m. gegužę aš su savo KGB kolega atėjau pas Nikolajų į jo namus pasveikinti su dviguba švente — neseniai įvykusiu 90-mečiu ir artėjančia Pergalės diena. Pasakėme šiltus žodžius, įteikėme dovanas. Ir tada įvyko netikėtas dalykas: Nikolajus apsiverkė. O kai šiek tiek nusiramino, prisipažino, kad pas jį ilgai niekas neatvyko su sveikinimais, išskyrus būsto priežiūros biuro darbotojus", — prisimena Zdanovičius.

Nikolajus Selivanovskis mirė 1997 m., jis buvo palaidotas Maskvoje, Vvedenskojės kapinėse. Bet jo vardas atgaivintas iš užmaršties. 2015 m. prie generolo kapo buvo atidengtas paminklas, dalyvaujant FSB Karinės kontržvalgybos departamento vadovybei.

Televizijos kanalas "Zvezda" sukūrė dokumentinį filmą apie Selivanovskį iš serijos "Valstybės saugumo legendos". Generolui skiriama daug vietos kariuomenės kontržvalgybos istorijos rinkiniuose, įskaitant Aleksandro Bondarenkos knygoje "Nuostabių žmonių gyvenimas" išleistą seriją "SMERŠ didvyriai", kuri buvo apdovanota FSB literatūros ir meno premija.

"Nikolajus Selivanovskis buvo labai nusipelnęs mūsų šalies žmogus. Ir jis visiškai nusipelnė tikro Tėvynės gynėjo šlovės", — apibendrino Zdanovičius.