Naujas dujotiekis į Kiniją apsaugos "Gazprom" nuo infliacijos

Artimiausiu metu turėtų prasidėti aktyvios diskusijos dėl naujo 50 mlrd. kubinių metrų talpos dujotiekio į Kiniją tiesimo

Apie šį projektą pranešta anksčiau, bet dabar jis ypač aktualus. Akivaizdu, kad vienas aktualiausių klausimų bus būsimų tiekimų kaina. Be to, šis klausimas karts nuo karto iškeliamas ir dabar, "Sibiro jėgos" – veikiančio dujotiekio į KLR – kontekste, rašo RIA Novosti autorius Aleksandras Sobka.

Iš tiesų, dujų pardavimo Kinijai kaina dabar yra du ar tris kartus mažesnė už gamtinių dujų kainą daugeliui ES šalių. Priežastys žinomos: sutarčiai su Kinija naudojama "naftos" kainodara (tiksliau, kainos susietos su naftos produktų krepšeliu), be to, su laiko svertu, todėl net ir dabartinės kainos atspindi prieš kelis mėnesius galiojusią naftos kainą. O Europoje atsiskaitymai pagal sutartis yra susieti su biržų kainomis už dujas pačioje ES viduje, kurios dabar kelis kartus viršija "normą".

Tačiau nors dabartinės itin aukštos biržos kainos ES gali išlikti ilgą laiką, galbūt net metus, ilgainiui jos yra netvarios dėl įvairių priežasčių. Pavyzdžiui, už tokią kainą apsimoka išgauti sunkiausius rezervus, kas padidins pasiūlą. O vien šildymas naftos produktais dabar yra du ar daugiau kartų pigesnis nei dujomis. Beje, šis procesas, žinoma, vyksta ribotu mastu, nes toks perjungimas toli gražu ne visur įmanomas. Be to, jei hipotetiškai "iškeistume visas dujas į naftą", pastarosios tiesiog nepakaks.

Savo požiūrį į dujų kainų ateitį demonstruoja ir Kataras. Šalis, kaip įprastai, stengiasi parduoti savo SGD brangiai, dėl suprantamų priežasčių Kataras turi maksimalų lankstumą rinkdamasis pirkėją, o Europa šiuo metu yra pasirengusi sudaryti sutartis, susietas su labai aukštomis biržos kainomis šiuo metu. Atrodytų, visos kortos rankose. Tačiau Kataras derasi dėl SGD pardavimo pagal naujas ilgalaikes sutartis su Kinija ir su "pririšimu" prie naftos kainų. Mes nesigilinsime į kainodaros formules. Tačiau kai naftos kaina, tarkime, yra 80 USD už barelį, galime paskaičiuoti, kad SGD jau Kinijos pakrantėje kainuos apie 330 USD už tūkstantį kubinių metrų. Tai reiškia, kad ilgalaikėje perspektyvoje Kataras vis dar tikisi dujų kainų neatidėliotinų sandorių rinkoje mažėjimo ir nori laimėti arba gauti stabilumą dėl susiejimo su naftos kainomis.

Ar galime tikėtis panašios kainos būsimam Rusijos kontraktui dėl naujų dujotiekio dujų tiekimo į Kiniją? Gali būti, kad ji bus šiek tiek mažesnė, ir tam yra objektyvi priežastis.

Faktas yra tas, kad pagrindinė ekonominė veikla ir atitinkamai dujų paklausa Kinijoje (kaip ir daugelyje kitų šalių) pastebima pakrantės provincijose. Atitinkamai SGD yra patogiausias sprendimas, nes perkamos pakrantėje. O dujos, pavyzdžiui, iš Centrinės Azijos šalių patenka į mažai apgyvendintą Sindziango Uigūrų autonominį regioną. Todėl Kinija pati turi traukti dujotiekius iki pakrantės, o tai turi įtakos galutinei dujų kainai.

Dėl šios priežasties veikiantis dujotiekis "Sibiro jėga" suprojektuotas taip, kad pristato dujas į Pekino regioną, kur jų tikrai reikia. O Kinijos kaštai nutiesti jai priklausančią dujotiekio dalį yra mažesni, palyginti su Centrinės Azijos dujomis. Nepaisant to, net paprastas žvilgsnis į žemėlapį iš karto parodys, kad maršrutas nuo Pekino iki Rusijos ir Kinijos sienos yra kelis kartus ilgesnis nei iki Kinijos pakrantės. O padidėjus apimčiai pagal dabartinę tiekimo sutartį, rusiškos dujos pakrante eis toliau į pietus, tai irgi yra Kinijos išlaidos. Todėl rusiškos dujotiekio dujos Kiniją domina kainomis, mažesnėmis už SGD savikainą, siekiant kompensuoti transportavimo šalies viduje išlaidas.

Bet grįžkime prie naujojo, dar tik projektuojamo dujotiekio "Sibiro jėga-2", kuris atneš į Kiniją dujas ne iš naujų telkinių Rytų Sibire, o nukreips dabar į Europą keliaujančias Vakarų Sibiro atsargas. Iš pradžių įėjimo į Kiniją tašku buvo planuota padaryti siaurą Kazachstano ir Mongolijos sienos ruožą. Tačiau tuomet susidurtume su jau aprašytomis problemomis – Kinijai dujų šiame regione nereikia, vadinasi, ji pasiruošusi jas paimti labai pigiai. Todėl prieš porą metų projektas buvo pakeistas, dabar Mongolija turėtų būti tranzitinė šalis ir prieiga prie to paties regiono, netoli Pekino.

Vis dėlto reikia pripažinti, kad dabar Rusijos dujos pasienyje su Kinija yra pigesnės nei Vidurio Azijos tiekimai, nors dujos iš Vidurio Azijos turi ilgesnę transportavimo atkarpą per Kinijos teritoriją. Tai dažnai paaiškinama specialiomis paskolų sąlygomis ir pačios KLR investicijomis į dujų gavybą ir transportavimą Turkmėnistane.

Vienaip ar kitaip, dabar mums svarbu, kokia bus naujų dujų tiekimo iš Rusijos kaina. Apie konkrečias formules ir kainas kalbėti dar anksti, gali būti, beje, kad kainodara bus mišri ir atsižvelgs į naujas tendencijas rinkoje.

Tačiau čia svarbu pažymėti: susiejimo su naftos santykis naujose SGD tiekimo sutartyse tapo 20-30 procentų mažesnis nei tuo metu, kai buvo pasirašyta "Sibiro jėgos-1" sutartis. Tai yra, remiantis šia logika, Kinija naujoje dujų tiekimo sutartyje galėtų pasiūlyti dar mažesnę kainą. Ir, žinoma, neturėtume pamiršti, kad Kinija norėtų pasinaudoti savo, kaip kol kas vienintelės dujotiekio dujų pirkėjos Rytuose, statusu.

Nepaisant to, yra pagrindo tikėtis, kad kaina bus gera. Situacija labai pasikeitė, palyginti su 2014-aisiais, kai buvo sudaryta pirmoji sutartis su Kinija dėl "Sibiro jėgos". Pastarojo meto įvykiai rodo, kad esant bet kokiai tarptautinei įtampai, SGD tiekimas, įskaitant amerikietiškų, ir apskritai krovinių gabenimas jūra yra rizikingas.

Tai suteikia Rusijai tam tikrų pranašumų derybų pozicijoje. Juk dujotiekis suteikia beveik šimtaprocentinę tiekimo garantiją, taip vertingą besikeičiančiame pasaulyje. Visa tai, žinoma, supranta ir Pekinas, ir Maskva. Kas nepaneigia fakto, kad derybos bus sunkios: Kinija įprastai yra sunki derybininkė, be to, anksčiau aprašytos objektyvios priežastys, susijusios su pačios Kinijos išlaidomis transportavimui šalies viduje, paaiškina norą gauti papildomą nuolaidą.

Ir paskutinis, bet turbūt svarbiausias dalykas. Finansų valdymo vadovėliai moko, kad norint priimti investicinį sprendimą dėl projekto, reikia sukurti pinigų srautų modelį, be to, diskontuotų, tai yra, atsižvelgiant į pinigų vertę (tikėtinų investicijų grąža, paprasčiausiu variantu, yra palūkanos už indėlį). O jei pasiekti tam tikros investicijų grąžos neįmanoma, tai ir dalyvauti tokiame projekte nereikia. Šia tema buvo daug spėlionių dėl dabartinės "Sibiro jėgos". Ir čia yra du samprotavimai. Pirma, vargu ar kas nors šiais metodais apskaičiavo sovietų eksporto dujotiekių į Europą pelningumą. Ir jei jie skaičiuotų, galbūt ji būtų neigiama. Tačiau sovietinė dujų infrastruktūra apsimokėjo ir jau daugelį metų užtikrino pajamas jau Rusijos Federacijai ir "Gazprom" kaip komercinei įmonei.

Ir antra. Pinigus, padidėjusias pajamas iš brangių pardavimų Europos rinkoje "Gazprom" dabar turi. Žinoma, kaip mus moko teorija, jei nėra projekto su priimtina grąžos norma, galima tiesiog laikyti pajamas savo sąskaitose arba "paskirstyti akcininkams".

Tačiau neabejotina, kad "Gazprom" turėtų tęsti ir eksportinę veiklą. Tai ne tik užsienio valiutos pajamos, bet ir geopolitinis komponentas. Tai reiškia, kad bet kokiu atveju būtina nutiesti naują dujotiekį į Kiniją, nes Europos eksportas palaipsniui mažės. Ir dar vienas suvokimas: labai tikėtina, kad įžengiame į didelės infliacijos laikotarpį. Jei tai pasitvirtintų, tai įmonei turėti pajamas generuojančius aktyvus daug svarbiau nei pinigus sąskaitose ar net kreditus.