O įvykis — tai užvirusios kovos dėl to, kas iš pirmo žvilgsnio neturėtų kelti tokio ažiotažo, o būtent: kokį paminklą pastatyti centrinėje Vilniaus Lukiškių aikštėje?
Griauti — tai ne statyti. Ši rusiška patarlė tiksliai apibūdina tai, kas atstitiko apskritai su Lietuva ir su Lukiškių aikšte konkrečiai. Nuversti Lenino paminklą prieš 26 metus kai kam buvo smagu ir paprasta. Susirinkusi į tą ceremoniją žmonių minia džiaugsmingai plojo ir šūkavo, kai masyvi Lenino figūra su ištiesta į priekį ranka pasviro ir atsigulė ant sunkvežimio. (O, kad taip būtų galima sunkvežimiu į istorijos šiukšlyną išvežti visas žmogaus silpnybes, aistras ir jų keliamas problemas…)
Kažin ar ta minia įsivaizdavo, kad po to ištisus 26 metus vietoje Lenino liks vakuumas, o vietoje leninizmo įsitvirtins laukinis kapitalizmas, kuris suskaldys žmones pagal klasinį principą "turtingi-vargšai". Gi idėjinį vakuumą užpildė liberalizmo bei nacionalizmo mišinys.
Net 26 metus Lukiškių aikštė išliko tuščia, tiesiog plynas laukas, iš kraštų apjuostas medžių eilėmis. Puikus simbolis to, kad naujasis Lietuvos elitas neturėjo nei aiškaus projekto, nei įkvėpiančios vizijos. Nes jeigu jis būtų turėjęs, tai Lukiškių aikštė būtų pražydusi naujomis spalvomis, naujais estetiniais simboliais.
Tačiau 2017 metais, artėjant modernios Lietuvos 100-mečio jubiliejui (2018 metų vasario 16 dieną), valdantieji pagaliau susizgribo ir paskelbė aikštės apipavidalinimo konkursą. Ir tuoj pat atvėrė mūsų visuomenės negalavimus.
Antai mes vis dairomės į praeitį ir niekaip neatsisukame į ateitį. Juk abu šiuo metu siūlomi populiariausi monumentų variantai — Vyčio skulptūra ir pokario "miško brolių" stilizuotas bunkeris — yra orientuoti į gilią senovę (Vyčio atveju) arba į neseną, bet tebeskaldančią mus praeitį (bunkerio atveju).
Psichologai žino, kad praeitimi gyvenantis žmogus nesukurs sau tinkamos ateities. Praeitis vis dar yra jam tikrovė. Tik susitaikęs su savo praeitimi, arba, kaip moko Rytų išmintis, ją priėmęs, žmogus atpalaiduoja visą savo energiją naujiems darbams, naujai kūrybai. Tą patį galima pasakyti ir apie visuomenę, tautą.
Ypač neapgalvota atrodo bunkerio idėja. Ji ne tik išaukština ir pagražina ne visai didvyrišką praeitį, bet ir skaldo visuomenę. Nuo "miško brolių" rankų po karo krito 25 tūkstančiai paprastų civilių šalies gyventojų, iš jų apie 1000 vaikų. Ir tai ne tarybinė propaganda — šių aukų giminės gyvi ir kai kurie iš jų asmeniškai matė žudikus bei juos pažinojo.
Po karo Lietuvoje iš esmės vyko pilietinis karas — taip, stalinizmo paskatintas, bet karas, kuris nuo to nė kiek nebaisesnis. Lietuvis žudė lietuvį. Todėl išaukštinti vieną kariaujančią pusę — mažų mažiausia neišmintinga ir nedora. Žmones reikia ne skaldyti, o vienyti, tad ir simboliai turėtų būti atitinkami. Stilizuotas bunkeris arba apkasai mūsų tikrai nevienys.
Bunkeris taptų aukos ir pralaimėjimo simboliu. Dalį "miško brolių" sunaikino, dalis jų pasidavė. Mūsų valdantieji sluoksniai per daug pamėgo matyti tautą tik aukos vaidmenyje. Nuo hitlerizmo, nuo imperializmo, nuo stalinizmo kentėjo daugelis tautų, kai kurios skaudžiau nei mes. Štai įdomus yra baltarusių pavyzdys. Nepaisant siaubingų aukų karo metu (žuvo kas trečias Baltarusijos gyventojas), baltarusiai vadovaujasi laimėtojų koncepcija: "Mes esame tauta-nugalėtoja." Sutikite, tai nuteikia pozityviai, suteikia papildomų jėgų konstruktyviai veiklai.
Toks paminklas, be to, skatintų ir bunkerišką, militaristinį mentalitetą. Suprantama, kad Lietuvos elitui dabar gerai viskas, kas nukreipta prieš Rusiją. Bet taip galima ir "užsižaisti". Jau baigia išaugti karta, kuriai "miško broliai" pateikiami vien tik kaip didvyriai. O tai buvo ginkluoti ir ne visai mandagūs žmonės, daugelis jų — nacionalistai ir antisemitai. Ar mums reikalingas būtent toks jaunimas?
Šiek tiek geresnis pasiūlymas yra pastatyti paminklą Vyčiui, viduramžių laikų Lietuvos raiteliui. Jis paveldėtas iš Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikų, kai šalis driekėsi "nuo jūros iki jūros". Bet paklauskime savęs — kodėl tai šaliai pavyko taip išsiplėsti? Todėl, kad Lietuvos kunigaikščiai mokėjo ne tik kariauti, bet ir sudaryti sąjungas su giminingomis mums, genetiškai netgi broliškomis Rytų slavų tautomis.
Šiandieniniai Lietuvos valdantieji nėra verti savo pirmtakų ir negali pasigirti turintys jų išmintį. Šiandien mes ne tik nesutariame su Rytų slavais, bet dar ir kiršiname juos tarpusavy, kaip antai ukrainiečius su rusais, o maitindamiesi iš baltarusiškų prekių tranzito, sugebame tuo pačiu nuolatos auklėti Minską, kaip jam gyventi. Štai kodėl paminklas Vyčiui būtų senosios Lietuvos priekaištas šiuolaikinei Lietuvai.
Vienas iš būdų mums pagaliau susitaikyti su mūsų praeitimi galėtų būti tiesiog kuriam laikui pakeisti praeities temą į kokią nors kitą. Į susijusią su dabartimi arba ateitimi. Laikas viską gydo. Išgydys jis ir praeities žaizdas. O tuo tarpu mes, šiuolaikiniai lietuviai ir čia gyvenantys kitų tautybių žmonės, galėtume bandyti vienytis aplink naują, įkvėpiantį, modernų tikslą. Aplink naujosios Lietuvos viziją. Ji ir galėtų būti atspindėta Lukiškių aikštės monumentų ansamblyje.
Galbūt būtent todėl ir vertėtų šiame idėjų konkurse duoti kelią jaunimui? Jaunimui, kuris dar nespėjęs perimti mūsų, suaugusiųjų, kompleksų? Kuris nėra įstrigęs praeities kivirčuose ir kuriam rūpi ateitis? Atnaujinti, atjauninti Lietuvą, matyt, tegali jaunimas: jaunieji specialistai, studentai, netgi moksleiviai.
Būtent jie, pasitelkę šviežias idėjas ir fantaziją, galėtų dalyvauti Lukiškių aikšės apipavidalinimo konkurse. Ir nereiktų bijoti jų vaizduotės skrydžio. Didysis Albertas Einšteinas yra pripažinęs, kad atliekant mokslinius atradimus jam labiau talkino vaizduotė nei žinios. Mokėjimas svajoti ir drąsa sekti paskui mūsų svajones — būtent šios savybės dabar mums, ko gero, yra pačios reikalingiausios.
Galų gale tai yra ir Lietuvos išlikimo klausimas. Pasaulio nesudomins nei mūsų viduramžių simboliai, nei tuo labiau bunkeriai. Lietuva kaip tik turėtų atsiverti pasauliui, išeiti iš pogrindžio — ir siūlyti ne tik ją, bet ir pasaulį vienijančią svajonę bei viltį.
Egzistuoja viena sąlyga, be kurios bet kokia svajonė ar viltis neįmanomos. Ir tai yra taika. Mes taip pripratome prie taikos mūsų regione, kad priimame ją kaip savaime suprantamą reiškinį, kaip duotybę. Tačiau taip nėra. Taika turi savo didelę kainą, ir ją sumokėjo ankstesnės kartos.
Kodėl gi nepaieškojus centrinei Vilniaus aikštei deramo taikos simbolio?
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone
